Pamažėl aplinkui apsižvalgė, ilgesnį laiką sustojo akimis ties savo 
lova, staleliu, nedideliu kampe knygynėliu, kurį ilgus metus pirkiojo 
ir krovė, ir visa kam pajuto tokią apatiją, tokį visu kuo 
nepasitenkinimą, jog visas gyvenimas su įvairiais jo malonumais ir 
linksmybėmis pasirodė jam pilkas, tamsus, nuobodus ir iš bjaurumo 
neišbrendamas. Tą minutę pamiršo, kad žmogaus nuotaika ir mintys 
dažnai pridera nuo tokio ar kitokio jo paties naryno darbuotės, kad 
kaip nesti šviesos be tamsos, taip linksmybės be nuliūdimo; pamiršo, 
kad gyvenimas, kad ir labai nenusitikęs ir pilkas būtų, vis dėlto yra 
gyvenimas ir geresnis už gryną nebūtį, kuri anksčiau ar vėliau ateis 
ir pati. O žmogus toks padaras, jog prie viso ko pripranta, 
prisitaikina ir susigyvena su savo bėdomis, ligomis, ir ateity dar 
daug kartų prasiskiria jo pilkos padangės debesys ir parodo skaisčią 
saulę. Pamiršo, kad tik skausmais ir kančia nusivalo žmogaus dvasia 
ir kad kaip kiekvienas augalas turi savo kirmėlę, taip kiekvienas 
žmogus - bėdą, - pamiršo ir, pridėjęs prie smilkinio brauningą, 
paspaudė, padreskėjo, smilgtelėjo galvoje, apipurkštė dūmais, įlinko 
asla, ir Daugėla, skaudžiai užgavęs galvą, pavirto ir papluko šiltojo 
kraujo srovėje. Pasispirdamas sunkiai paklusniomis kojomis, verpetų 
sukamas galva žemyn, greit greit nugrimzdo į galą. Rytoj Gubernijos 
žinių kronikos skyriuje buvo trumpa žinutė. Vakar Tverės gatvėje, 
Morozovo namuose, nusišovė vaistininko pagalbininkas Antanas Daugėla. 
Velionis jokio raštelio nepaliko. Spėjama, kad nenusisekusi meilė. 
Lavonas nugabentas į policijos nuovadą. Senas kunigas Urbonas, buvęs 
didelės turtingos parapijos klebonas, po dviejų sunkios ir nuobodžios 
kelionės dienų pasiekė galop savo paskutinę vietelę, miestelį, į kurį 
paskyrė jį vyskupas altarista, prie senos, visai aptriušusios medinės 
bažnytėlės. Miestelis, į kurį atvažiavo senas klebonas, buvo maža 
pasakyti prastas. Dvi bažnyčios: viena didelė, nauja, graži, raudonų 
plytų, gotiško stiliaus, antroji sena, medinė, mažutė, aplūžusi, 
aptriušusi, įdubusiu stogu, pažaliavusiais, seniai mazgotais langais 
ir pakrypusiu kryžiumi. Prie bažnytėlės nei varpinės, nei klebonijos. 
Miestelio viduryje didelis, niekuomet neišdžiūstąs, dvokiąs klanas, 
prūdu vadinamas; aplinkui keli sugargažėję, ožkų apgraužti žilvičiai. 
Į purvyną žiūri mėlynas dangus, trys keturios krautuvėlės ir keli 
prastučiai namukai. Nuo bažnytkiemio į lauką tįso platus, visuomet 
purvinas vieškelis, iš abiejų pusių valstiečių pirkių nustatytas. 
Namai be kaminų, be langinių. Nei sodų, nei darželių. Laukai dirbami 
Vytauto laikų įrankiais; rugiai pusiau su smilgomis ir raugėmis, 
vasarojus svėrių priaugęs. Žmonės negražūs, nešvarūs, paniurę, 
brastvomis' apsikabinėję, apsileidę. Vyrai ir vaikinai daugumas 
vyžoti, apsivilkę storais, seniai nevelėtais pakuliniais marškiniais, 
susijuosę virvagaliais; moterys ir merginos, trumpais sijonėliais, 
juodomis, purvais apskretusiomis kojomis. Maži vaikai visi murzoti, 
pilvoti, išbalusiais nesveikais veidais. Matyt, be tikėjimo pareigų 
atlikimo ir fizinių instinktų, niekas daugiau jiems šiame pasaulyje 
nežinoma ir nerūpi. Keistas nesuprantamas disonansas tarp šios vargų 
ir tamsumo jūros atrodė nauja brangi bažnyčia. Aišku buvo, kad ji, 
tokia daili ir didelė, pakliuvo čion kažin kaip, kažkokiu fatališku 
žmonių nesusipratimu, padariusi jiems didelę nuoskaudą, iščiulpusi jų 
visas sultis, palikusi jiems tik skurdą - bent šimtmečiui. Žiūrėdamas 
į ją, jauti, kad ji pati gėdinasi savo puikybės, gėdinasi žmonių 
tamsumo, jų neturto ir, rodos, - turėtų kojas, tuoj pabėgtų iš to 
miestelio. Prie gražios didelės bažnyčios prisiglaudė ir graži 
šypsančiais langais, baltomis sienomis ir viliojančiu prieangiu 
klebonija. Kai bažnyčia tartum gėdinos savo puikybės, šviesi 
klebonija, apsišarvavusi jos šventa galinga globa, žiūrėjo drąsiai, 
be gėdos į purviną miestelį, į nuskurusius žmones, į jų tamsius, 
dūmais surūkusius, purvais apskretusius gyvenimukus ir šypsojos. 
Žiūrėjo, šypsojos ir tartum drauge su savo šeimininku, drūtu, riebiu, 
viskuo patenkintu klebonu, kaleno iš tolo dantis. Bet kiek nuskuręs 
ir liūdnas buvo miestelio ir jo gyventojų vaizdas, tiek linksma ir 
viliojanti apylinkė; ypač tuoj už miestelio - didelis platus ežeras 
ir anapus ežero aukšti kalnai, nedidelio upelio juosiami. Kalnai tai 
arba dideli pliki smėlynai, arba eglynai, pušynai, kur ne kur lapotas 
miškas. Ir ežeras, ir kalnai, ir smėlynai, ir miškas taip gražiai 
tarp savęs derėjo, jog malonu buvo iš tolo žiūrėti. O žmonės tartum, 
be dvokiančio klano, smulkių krautuvėlių, purvino vieškelio ir 
gražios bažnyčios su klebonija, daugiau nieko ir nematė. Net ir 
krautuvininkai šiame kampelyje nebuvo panašūs į žmones, tik veikiau į 
kokius nuskurusius valkatas. Rodos, apsigyveno jie čia tik trumpam 
laikui ir priversti. Gyvena jie, kas diena smilksta ir laukia. Štai 
ateisią geresni laikai, įvyksią didelių permainų, ir jie, palikę savo 
nešvarius tamsius namus, visi persikelsią ten, už ežero, į 
žaliuojančias girias ir baltuojančius smėlynus ir ten pagyvensią 
linksmai ir laisvai, kaip jų protėvių protėviai gyvenę. Privažiavęs 
bažnytėlę, išlipo kunigas iš ratų ir, patampęs, pamankštinęs savo 
senus kaulus, įėjo pro vartelius į šventorių. Bet ir čia, kaip ir 
miestelyje, buvo nejauku ir liūdna buvusiam klebonui. Ir čia, jam 
rodės, priversti augą medžiai, priversti žydį žolynai, vos 
šventoriaus tvorą peraugusieji ir į purviną miestelį žvelgiantieji 
jovarai, - tarytum nusiminę, susimąstę, lyg įsitikinę nieko pasaulyje 
nesant, dėl ko vertėtų gyventi, augti ir plėtotis: vien džiūti ir 
smilkti, gyvenimu apsivylus, visam kam apatijos pilniems. Tik vieni 
seni pakrypę kryžiai ir samanomis apaugę akmeniniai paminklai tartum 
tylėjo, brangindami amžiną tylą ir ramybę. Čia guli palaidotas. 
Išskaitė altarista viename aptrupėjusiame paminkle; o kas palaidotas, 
laikas ir audros seniai jau ištrynė, ir nebėr jau kam parašo 
beatnaujinti ir velionį atminti. Ir mano tokia laimė, ir mano, - 
prašnibždėjo altarista ir, linksėdamas galva, nuėjo toliau. Kol jo 
tarnas, buvęs zakristijonas, drauge su vežėju nešiojo ir kraustė 
daiktus į prastą, iš anksto nusamdytą trobelę, buvęs klebonas 
vaikštinėjo po kapines, atsimindamas, kaip jis seniai, labai seniai, 
dar septintosios klasės gimnazistas, klaidžiodamas po Lietuvą, 
rinkdamas žmonių pasakas ir dainas, atklydo į šitą miesčiuką ir kaip 
šis tada jam nepatiko. Nepatiko ne tik miesčiukas su ta pačia, tada 
dar neaptriušusia bažnytėle, bet ir patys žmonės. Ir kad kas tuomet 
būtų jam pasakęs, jog paskutines savo gyvenimo dienas, žilą senatvę, 
gausiąs pabaigti čia, šitoj užuočioj, visų pamirštas, neteisingai 
nuteistas ir didžiai nuskaustas, ir kad čia, šitame šventoriuje, 
paguldysiąs jis savo senus kaulus, - tik nusijuokęs būtų gimnazistas, 
neįtikėjęs. Bet mat keičias laikai, kinta ir žmogaus laimė. Nei 
melstis, nei verkti, nei kam skųstis savo laime nesinorėjo buvusiam 
klebonui. Ir kam gi pasiskųs, kam gi atidarys savo širdį, kad žmogus, 
kurį jis taip mylėjo, kuriuo tik gyveno, kuriam įdavė visus savo 
turtus ir ant kurio rankų tikėjosi sumerksiąs akis, galop taip jį 
skaudžiai įžeidė, visoje diecezijoje išjuokė, apvogė ir su jo paties 
vargonininku, jam nesant namie, išbėgo į Ameriką. Priėjęs prie kažin 
kieno, matyt, kadaise gražiai prižiūrėto kapo, susimąstė kunigas, 
kaip jis, gavęs kleboniją, pasiėmė prie savęs iš Krokuvos miesto 
prieglaudos savo dukterytę, Uršytę, kaip jis ją mylėjo, ugdė, mokė ir 
visomis galiomis stengėsi padaryti taip, kad ir Uršytė jį pamiltų 
kaip dukrelė tėvelį ir kad paskui senatvėje ji pati sumerktų jam 
akis. Nes ar yra žmogaus gyvenime kas baisiau, kaip iki senatvės 
pasilikti vienui vienam ir mirti tarp svetimų žmonių, ant svetimų 
rankų. Atsiminė, ir kaip jis šiemet pavasarį, parvažiavęs iš Kauno po 
rekolekcijų namo, neberado nei Uršytės, nei vargonininko, nei pinigų. 
Kas buvo likę nuo Uršytės, tą išvogė tarnai ir tie patys parapijonys. 
Atsiminė, kaip jis rytojaus dieną be vargonų sumą laikė, kaip po 
sumos klebonijos kieme susirinkę žmonės pareikalavo parodyti, - ar 
visi bažnyčios pinigai... Pareikalavo sąskaitų. Atsiminė pašaipas, 
kurie jo nemylėjo už jo būdo paslaptingumą. Galop policijos įsikišimą 
ir vyskupo įsakymą. Uršyt, ką tu man padarei, ką tu man padarei, 
staiga nebeišturėjęs pravirko buvęs klebonas ir atsiklaupė prie 
grotelių. Ir kam aš jai šiemet pavasarį, kada pastebėjau jųdviejų su 
vargonininku susibičiuliavimą, nepasakiau teisybės, kas ji tokia man; 
ko dar aš laukiau, kam aš nepasakiau, kas jai ir kas man buvo. Jokūbo 
vienuolyno vienuolė, amžinatilsį Dominyka, apie kurią aš jai tiek 
daug pasakodavau. Tariaus, dar anksti, dar jauna, dar suskubsiąs. O, 
kad ji būtų žinojusi, kas aš toks jai, kad aš jai šiemet būčiau 
atskleidęs paslaptį ir viską pasakęs, tai argi būtų ji taip skaudžiai 
įžeidusi savo žilą tėvelį. Matyt, ir čia visi jau žino ir visi piktai 
iš manęs juokiasi, nes, atvirkščiai, būtų atėję pasitikti ir žmonės, 
ir pats klebonas. O kaip jis pasiekė vežimą, kaip į jį įlipo, per 
kiek susikubrinusių, nužemintų žmonių nugarų žengė, - tai ir žinoti 
nenori... Ir visa tai daroma vardan tos teisybės, pagal kurią turi 
lygią teisę gyventi kiekvienas žmogus... Bet menkas mažmožis, menka 
klaidelė, mažas akmenukas kryptelėjo vežimą į šoną, ir lipk, žmogau, 
žemėn. Lipk, lenk sprandą, žeminkis ir kubrink savo nugarą kitam, 
kuris jau per ją atsisės tavo vietoje ir spjaudys į tave iš aukšto. 
Gerai, kad dar atsisėdęs nors pirštines pasikeis. Bet kam tai. Dar 
anksti. Tuo tarpu gali būt ir taip. Painiai įkinkyta ir gudriai 
įžabota tamsi minia dar vienodai klauso: ar vadžias turi rankos 
storuose ušmaluose, ar plonose šilko pirštinėlėse. O paleisk iš rankų 
vadžias, duok jai valią, tai, išsivadavusi iš vienų pavalkų, užsimaus 
ji kitus; ir nors labiau smaugs ją nauji pavalkai, tačiau vergi minia 
vilks juos, nes tokia jau ji yra: laisva, be pavalkų, gyventi negali. 
Šilko pirštinėles dar galima padėti tolesniam laikui, nes galinga 
minia, kartą paragavusi švelnesnių pirštinėlių valdymo, kaip liūtas 
kraujo, nebenorės jau, kad ją valdytų, pareikalaus dar švelnesnių, 
pareikalaus laisvesnių pavalkų, o tada jau nebeužsimausi. Tada ji 
gali visą vežimą nuo kalno nuversti. Taip galvojo nusiminęs buvęs 
klebonas, vaikščiodamas po šventorių ir skaitydamas likusius parašus. 
Juo labiau jam buvo skaudu, kad tokia nelaimė, toks žiaurus 
pajuokimas ištiko jį ne jaunystės dienose, kai dar buvo nei 
pagarsėjęs, nei įsitarnavęs klebonas, kai paprasta kiekvienam žmogui 
suklupti ir vėl pakilti, ir nusidėti, ir atgailėti, bet dabar, 
senatvėje, žilų plaukų susilaukus, kai vien tik beliko padėkoti 
dievui už gyvenimą, gailėtis už visus nusidėjimus ir ramiai visų 
gerbiamam ant mylimųjų rankų numirti. Negaila jam nei pinigų, nei 
turtų, nei garbės, nei praeito gyvenimo: skaudu tik dėl taip 
neteisingai susidėjusių paslaptingų aplinkybių, kurių niekam, 
išskyrus Uršytę, prisiekė jis savo mylimajai nesakyti. Išsiteisinęs 
aš būčiau, išsiteisinęs, jei tik būčiau panorėjęs savo įžadą 
sulaužyti ir tavo šventus kaulus įžeisti, mano per ašaras, balsu 
kukčiodamas. Tuo tarpu jo vaizduotė išaudė paveikslą, kaip jis prieš 
dvidešimt metų, išvažiuodamas iš Krokuvos, kur buvo savo dvasios 
vyresnybės siųstas, įsižadėjo vienuolei prieš Kristaus paveikslą 
niekam per visą gyvenimą nepasakyti, kas tarp jųdviejų buvo, išskyrus 
tą jų vaikelį, kuris netrukus turėjo jai gimti. Juk ir vyskupas, ir 
žmonės nebūtų jo taip sunkiai nuteisę, jei būtų žinoję tikrą teisybę. 
Juk visi dabar jį tik bjauriai suprato suprato dukterį buvus jo 
meilužę. O jis - senas kunigas. Juk prieš saulę juodas taškas daug 
juodesnis. O kiek džiaugsmo, kiek ašarų, kiek dvasios virpėjimo buvo, 
kai, penkiolikos metų susilaukus, ėjo per sekmines pirmą dieną prie 
komunijos. Atėjo Uršytė į jo kabinetą, baltai apsitaisiusi, 
susirišusi balta skaryte, rankoje turėdama rožančiuką ir baltu 
kauliniu viršeliu maldaknygę. Pažvelgė į ją tada klebonas ir nustebo: 
prieš jį stovėjo tikra, kaip nuo paveikslo, jos motina. Tokios pat 
mėlynos, ramybės pilnos, nekaltai žiūrinčios akys, tokios pat lūpos, 
antakiai, tokie pat tamsūs plaukai... Puolė prie jos klebonas, 
apsikabino ir ėmė bučiuoti jos galvą, lūpas, akis, suknelę. Išėjus 
jai, nugriuvo jis kniūpsčias ant kanapos ir ilgai raudojo. Paskiau, 
nuėjęs į bažnyčią, negalėjo nei mišių laikyti, nei žmonių išpažinties 
klausyti. O kai sakydamas pamokslą pažvelgė į didįjį altorių, prie 
kurio stovėjo ir klausė jo pamokslo, staiga jam pasirodė, kad ne ten 
stovinti, tik pati josios motina, amžinatilsį. Širdį suspaudė 
klebonui, atėmė kvapą, ašaromis paspringo. ir jį beveik apalpusį 
parvedė du vyrai iš sakyklos į kleboniją. Nemaža išgyveno jisai, 
mirus vienuolei. Paskiau vėl, kol Uršytę iš prieglaudos išgavo: kai 
ji, pakelėje iš Krokuvos į Lietuvą susirgusi, kelias savaites mirtimi 
vadavosi. Ir pasirodė dabar buvusiam klebonui, kad nuo to karto, kai 
jis pamatė vienuolę, per visą savo gyvenimą jo neturėta nė vienos 
ramios valandėlės. Susiderėjęs vežiką, atsisėdo į didelius nepatogius 
ratus ir nuvažiavo į miestelį, lydimas nepažįstamų žmonių akių. Daug 
ko pakitėta per tuos trisdešimt metų. Kur pirma ratai maudydavos iki 
stebulių purve, dabar vežimas dundėjo tarškėjo akmenimis išgrįstu 
plentu. Kur kitados siūbavo pakrypęs, nuolat taisomas ir nuolat 
suiręs nepravažiuojamas medinis tiltas, dabar buvo permestas 
geležinis. Už upės, ant kalnelio, kur pirmiau ėjo ištisai daržai 
ilgomis, siauromis, įvairiausių daržovių prisodintomis lysvėmis, 
dabar stovėjo gražių mūro namų namelių, dideliais medžiais apaugusių. 
Viduryje miestelio monopolis, paštas, mokykla ir didelė, net su dviem 
parašais, ruišiku ir lietuvišku, krautuvė. Pravažiuodamas prekyvietę, 
pažvelgė Janulis į seną, pusiau aplūžusią, aptriušusią smuklę, kur 
kitados, atvažiavęs į bažnyčią, apsistodavo su tėvais, kur susieidavo 
su savo draugais, gerdavo alų ir linksmindavos, dainuodavo dainas, 
svajodavo apie ateitį, kur sėbras Icikas taip maloniai juos 
vaišindavo. Šioji smuklė buvo visų geriausi namai miestelyje. Norėjo 
sustot, pasiklausinėti apie gimtąjį sodžių, apie miestelį, apie 
pažįstamus, bet... smuklė jau buvo pasilikusi užpakalyje. Juo toliau 
važiavo per miestelį, juo labiau ir labiau rodėsi jam, kad senieji jo 
pažįstami žmonės kažkur išsidanginę ir drauge su savim išsikėlę 
senuosius namus, o į jų vietą atėję kiti, nauji, nepažįstami žmonės 
ir pasistatę kitus, naujus namus. O jis taip trokštų kuo daugiausia 
matyti tų nebylių senovės liudytojų, kurie gyvai primintų jam 
praeitį, kurie išaustų bendrą jaunystės meto vaizdą. Šit bažnyčia 
aukštais bokštais, plačiomis baltomis sienomis. Tokia pat kaip ir 
buvusi, tik sienų baltumas išnykęs. Atsiminė, kaip dar vaikelis 
būdamas klaupdavo greta motutės ir žiūrėdavo, klausydavo, kas darosi 
aplinkui, ir taip nuostabu, malonu būdavo. Žiūrėdavo į auksu 
žėrinčius altorius, kur, motutė sakydavo, dievas esąs, žiūrėdavo į 
šventųjų paveikslus, tokiais keistais veidais, kokių jis niekur 
nebuvo matęs, žiūrėdavo į eiles baltai apsitaisiusių vyrų, merginų ir 
vaikų su degančiomis geltonomis vaško žvakėmis rankose, sekdavo dūmų 
vingius, kuriais smilkė dievą. Klausydavo paslaptingo vargonų 
gausmo... žmonių giedojimo ūžimo, susiliejančio į nuostabią 
harmoniją, klausydavo keisto šnibždesio, kuris retkarčiais prabėgdavo 
vilnimi per visą bažnyčią. Klausydavo, žiūrėdavo ir galvodavo, kas 
yra tas dievas, kuriuo visi taip susirūpinę. Krūptelėjo, pramerkė 
akis, apsižvalgė neramiai, bet niekur nieko nebuvo... Atsiminė, kad 
tais pačiais žodžiais ir tuo pačiu balsu šaukdavo jį mažą motina 
poterių kalbėti. Seniai jau nustojo varpai skambinę, o Janulio ausyse 
vis dar tebegaudė liūdnas atūžis. Saulė jau buvo nusileidus, ir juodi 
šešėliai užgulė žemę. Iš abiejų kelio pusių ėjo pūdymai, ežios. 
Žmonių laukuose jau nebebuvo. Seniai parginė ir galvijus, tik kur ne 
kur pievose ir pakaruoklių kapuose ganėsi nakties paleisti arkliai ir 
žvangėjo geležiniais pančiais. Gale pūdymo už tvoros įvairiaspalviais 
lopiniais buvo matyti vasarojus ir siūbavo išplaukėję rugiai. Išlipo 
Janulis iš ratų ir įėjo kieman. Niekas neišėjo pasitikti iš gimtųjų 
namelių, dargi šuo nesulojo. Durys, langai, vartai viskas buvo 
užrišta, užrakinta, užkalta lentomis ir paremta apipuvusiais 
basliais. Kiemas užsinešęs žole, išknistas kiaulių ir pridraikytas 
stogo šiaudų. Rūtų darželyje, kur kitados linksmai žaliuodavo seselės 
rankelių prižiūrimos žalios rūtelės, žydėdavo šalavijos, bitinai, 
čiobreliai, stiebdavos jurginų pulkai ir marguliuodavo kiti kitokie 
žolynai dabar ant trąšios sumindžiotos žolės tupėjo du pusdvėsiai 
žąsiukai. Pašalėse, kur seniau dūgzdavo bičių aviliai ir siekdavo 
langus serbentų kerai - viešpatavo piktadilgės, plačios varnalėšos, 
durnaropės. Tvoros suirusios, sulūžusios, sugriuvusios. Patvoriais 
nuo kelio stirksojo galvijų nugraužtos medžių šakos. Sode 
sumindžiota, išganyta pievelė. Viena tik sena, plačiai išsišakojusi 
kriaušė, kuri priminė Petro Janulio tėvus ir protėvius, nė kiek 
nesistebėjo. Apdžiūvusi įverpė dangun savo viršūnę ir kažką rimtai 
galvojo. Regėjosi Januliui, kad ji tik viena tebėra nepakitėjusi. 
Atsirėmė Janulis į ją ir įsmeigė akis į vakaro tamsoje paskendusį 
tankų sodą. Susimąstęs nepajuto, kaip priėjo nemačiomis nepažįstamas 
žmogus, nusiėmė kepurę ir, pagarbinęs Kristų, paklausė, ko ponas 
reikalaująs. Tai netikėtai, iš kurgi tamsta? lyg pradžiugęs, lyg 
nusigandęs pradėjo nepažįstamasis, siekdamas bučiuoti rankos. Tai 
svečias nebuvėlis. Žiūrėk, kiek jau metų! Ir tėvelių tamstos, dieve 
duok jiems dangų, seniai jau nebėra, ir seserį Marytę priglaudė ponas 
dievas, vargšę. Neilgai ir tegyveno, išėjusi už vyro. Dar prieš patį 
mirimą buvo atvažiavusi su svainiu... išsivežė, išsigrandė aliai 
daiktelį, tvoras vienas tepaliko, ir man. Palauk tamsta, pertraukė jį 
Janulis, ryt pasikalbėsim apie viską, o dabar atrakink man duris ir 
atplėšk langus, nes aš iš didelio kelio, pavargęs ir nesveikas. Aš? 
Ignas Petronis, galinio Petronio sūnus, smailiabarzdžio Jono. Ar 
tamsta nebeatmeni, pridėjo kiek palaukęs, kaip mudu, ganydami pašilėj 
žąsis, vėžiaudavom Šaltekšnynėj? Dabar aš turiu tamstos žemę nuomai 
paėmęs penkiolikai metų iš tamstos seselės, dieve duok jai dangų, 
Marytės. Šešerius jau išbuvau, o devyneri dar liko. Petronių 
Ignasiukas, - sušnibždėjo Janulis. Tuo tarpu jo atmintyje šmėstelėjo 
geltonplaukis piemeniukas, tamsus, klaikus šilas, žąsų pulkai, tyras, 
permatomas Šaltekšnėlės vanduo, vėžiai, varlių geldelės, pilna pieva 
baltų dobiliukų. Janulis pravėrė pirkios duris ir įėjo trobon, kurioj 
jis gimė ir augo. Troškus, seniai nevėdintas oras, susimaišęs su 
pelėsių ir kažin kokios rūgšties kvapu, privertė jį atsitraukti atgal 
ir giliai atsikosėti. Atsikrankštęs nusispjovė į nosinę. Skrepliai 
nudažė ją raudonai. Petronis atidarė perdžiūvusius langus, įžibino 
skalą. Pažvelgė, įėjęs vėl į vidų. Visos sienos plikos, pasieniai 
tušti, tebekabėjo tik keli šventųjų paveikslai ir tarp jų vidury tas 
pats Kristus ant kryžiaus, prieš kurį motina mokydavo jį mažą 
poterių. Pasieniais stovėjo dvi lovos, vienoj gulėdavo kitados 
motutė, kitoj jiedu su sesele Maryte. Nepažįstama moteriškė atnešė 
seniai nešveistą virtuvą, cukraus, juodos duonos ir truputį sviesto. 
Pastačiusi visa tai ant atnešto mažo staliuko, išnarstė vieną Janulio 
ryšulį ir paklojo lovą. Pažvelgęs pro langą, Janulis pamatė būrį 
žmonių, susirinkusių kaimyno kieme ir pašnibždomis kalbančių. Smarkus 
susijaudinimas nusilpnino Janulį ir privertė jį, atsigėrus vaistų, 
atsigulti. Bet užmigti negalėjo. Tik sudės akis, širdį suspaudžia, 
užgniaužia kvapą. Juo toliau, vis darėsi blogiau. Išmušė prakaitas. 
Atsikėlė Janulis, privėrė langus, išgėrė vaistų ir vėl susirietė 
lovoje. Sopuliai nurimo, bet miegas neėmė. Mintis vėl ėmė austi 
senovės vaizdus. Atsiminė, kaip, prisiklausęs piemenės Onutės baisių 
pasakų apie laumes, raganas, užburtus kunigaikščius, negalėdavo 
naktimis užmigti ir, susisupęs apklotu, galvą pakišęs po priegalviu, 
imdavo verkti. Tuoj išgirsdavo šalia jo gulinti Marytė ir, pati 
verkšlendama, imdavo šaukti. Mamyt, Petriukas rauda! Atsikeldavo 
aimanuodama motutė, nuklodavo nuo jo apklotą ir visą prakaite 
sumirkusį ištraukdavo iš lovos. Paskui apšlakstydavo švęstu vandeniu 
ir, davusi pabučiuoti dievulio kojas, vėl paguldydavo į lovą. Tik po 
to jis veikiai užmigdavo. Putpeliukė vis nesiliovė putpeliavus. 
Taukšėdama artinos vis arčiau ir arčiau į palangę. Mėnulis jau durų 
staktose pynė savo žabangas ir tartum norėjo perkelti jas į priemenę. 
Atsiminė Janulis, kaip nuo pat užgavėnių jiedu su Maryte pradėdavo 
laukti atskrendant gandro su riestainiais, kaip keldamas prieš 
auštant puldavo prie lango žiūrėti, bene pamatys lizde bestovintį 
ilgakojį ir bekabančius riestainius. Kaip linksma būdavo, kai 
pagaliau atskrisdavo į lizdą gandras ir pakabindavo ant beržo šakos 
dvi riestainių virtines. Petriuk, gandras atskrido! sušuko jam į ausį 
vieną pavasarį, anksti rytą, kai jis dar. Atsikėlė iš lovos ir išėjo 
iš pirkios. Mėnulis jau slėpė savo apskritą veidą už gurbų ir 
įstrižai kiemą klojo nuo trobų ir medžių šešėlius. Sodžiuje ir 
laukuose viešpatavo tyla, tik retkarčiais birbė medžių šakose 
vabalai, cypė šikšnosparniai, ir darželyje, pamatę žmogų, liūdnai 
tileno du žąsiukai, tartum skųsdamies savo liga ir nemiga. Perlipo 
Janulis per tvorą ir, nukiūtinęs lazda pasiramsčiuodamas į galą 
kluono, atsisėdo ant rąsto. Toli toli aplinkui dunksojo tamsūs miškų 
intapai. Sode žibėjo mėnulio spinduliuos kūdros vanduo, aplink kurį, 
rodėsi, klaidžiojo paslaptingi šešėliai. Danguje grąžės Grįžulo 
Ratai, Troškūnų bažnyčios varpinės užkliuvę, tirpo ir mirgėjo 
žvaigždynuose Mažasis Sietynas. Ilgai sėdėjo susimąstęs nakties 
tyloje. Per dangų nukrito žvaigždelė, palikdama akimirksniui paskui 
save šviesos juostą. Nuo vandens padvelkė drėgnumas. Daržinėj 
susipjovė katės. Patvoriu prabėgo šuo. Aplinkui kūdrą dar tankiau 
pradėjo švaistytis šešėliai. Baugu, nejauku pasidarė. Atsikėlė 
Janulis ir nuėjo į sodą. Sode buvo dar paslaptingiau. Po medžiais 
buvo taip tamsu, jog tos vietos, kurias siekė mėnulio spinduliai, 
atrodė, lyg būtų baltų popierėlių pribarstytos. Čia, po šita obelimi, 
stovėjo kitados šiaudinė, - šnibždėjo Janulis, lytėdamas obels 
liemenį. Šalia jos buvo mažas suolelis, ant kurio, skaitydamas knygą 
ar kita ką veikdamas, sekdavo bites. Šitame berže buvo apsigyvenę 
gandrai, ant jo šakų jiedu su Maryte rasdavo pavasarį gandrų atneštas 
riestainių virtines. Tėveliai pasakodavo, kad gandrai perisi čia nuo 
senų laikų, kad jie išnyksią tik Janulių namams suirus. Pakėlė 
Janulis galvą, pažvelgė į viršų, bet lizdas dar tebebuvo. Šit aukšta 
drūta liepa, kurioje jis nakvodavo. Parvažiavęs vasarą iš gimnazijos, 
pasidėdavo ant šakų lentas, apklodavo šiaudais ir, apraišiojęs iš 
šonų virvėmis, įsitaisydavo guolį. Kaip gera būdavo čia nakvoti, 
vakarais svajojant, o naktimis sapnuojant, tik ne apie tai, ką teko 
išgyvent ir patirt per tas kelias dešimtis metų... Ilgai vaikščiojo 
Janulis nuo medelio prie medelio, kol apėjo visą sodą, kol kiekvienas 
jų atpasakojo savo tolimąją praeitį. Baisu pasidarė Januliui, kai 
jis, apėjęs sodą, pažvelgė į klėtis, tvartus, klojimą ir pamatė vien 
plikas sienas ir kiaurus stogus. Kaip man čia dabar pradėjus gyventi? 
klausė pats save Janulis. Žemė dar devyneriems metams išleista 
nuomai. Trobos apiplyšusios, apipuvusios... Ir kaip aš, sergąs, be 
sveikatos, be pinigų, nemokėdamas darbo, vienui vienas pradėsiu 
gyventi. Kur pasidėsiu, prie ko prisiglausiu? Grįžti atgal, ieškoti 
vietos vaistinėse su tokia sveikata nėra ko ir svajot. Atsiminė, kaip 
prieš dvejus metus, sunkiai susirgęs, atsigulė ligoninėn; iš pradžių 
lankė draugės ir draugai, bet juo toliau, juo rečiau; pagaliau 
pamiršo jį visi draugai ir pažįstami, su kuriais leisdavo naktis prie 
žaliojo staliuko, drauge linksmindavos klubuose, restoranuose, 
soduose. Nė vienas jų neatėjo atsisveikinti, kai, išsirgęs dvejus 
metus, nustojęs vietos ir sveikatos, vyko į tėvynę. Gaila pasidarė 
Januliui tų tūkstančių, šimtų, kuriuos uždirbdavo per trisdešimt metų 
ir taip pigiai praleisdavo brangiems vaišinimams, linksmiems 
pasivažinėjimams, šokėjoms ir dainininkėms. O kam aš taip dariau? 
Lizde sukleksėjo snapu gandras, sodžiuje amtelėjo porą kartų šuo, ir 
vėl viskas nutilo. Slėpdamasis tarp beržų, dar liūdniau šviečia 
apyraudonis mėnulis. Dar aiškiau mirga danguje ramios žvaigždelės. 
Saldžiai snaudžia nakties tamsoje medeliai. Tarpais, atskridęs iš 
laukų, nakties vėjelis kažką pašnibžda jiems, pakalba, suvirpina jų 
lapelius, suglaudžia žiedus, pažadina drebulę. O ji, amžinai 
persigandusi, ima drebėti visais lapais, bet, iš niekur nematydama 
pavojaus, nusiramina ir, užmigdžius užliūliavus savo lapelius 
vaikelius, vėl snaudžia ir sapnuoja. Ilgai stovėjo pasirėmęs galvą 
Janulis. Mėnuo, žvaigždės, sodas, mintys, jis pats - viskas, regėjosi 
jam, sukasi, sukasi ir skęsta šaltoj bedugnėj. Iš migloto verpeto vėl 
ėmė kilti praeities vaizdai, tik jau nebe jaunatvės meto. Atsiminė, 
kaip, būdamas vaistinės vedėjas Kaukaze, atstatė vieną mokinį, nes 
nepatiko jam dėl savo veido ir dažnai sirgdavo. Atsiminė, kaip 
keršijo vienai vaistinės kasininkei už jos nenuolankumą. Atsiminė, 
kaip jis tarpininkavo vieną vaistinę parduodant, gudrius 
kontraktus... vekselius. paskui tąsymąsi po teismus. Aaa! suriko 
bestovėdamas taip garsiai, jog išbaidė iš lizdo gandrus, ir pasileido 
bėgti į pirkią. Bėgo, įpuldamas į krūmus, painiodamasis tarp žolės, 
užkabindamas medžių šakas. Įbėgęs į pirkią, sustojo viduasly. 
Smilkiniuose tvinksėjo, sunkiai gurguliavo krūtinė. Nors jau buvo 
pradėję aušti, bet pirkioj, mėnuliui nusileidus, buvo dar tamsiau, 
klaikiau. Įžibino Janulis drebančiomis rankomis degtuką ir 
krūptelėjo: nuo Kristaus prie kryžiaus paveikslo žiūrėjo į jį dvi 
malonios, visa dovanojančios akys, tartum norėjo pasakyti kažką 
malonaus, stebuklingo. Braižė Janulis degtukus vieną po kito, 
deginosi pirštų galus, drebėjo visas, norėjo bėgti atgal į sodą ir 
jau buvo besitraukiąs atbulas, bet dvi malonios, visa dovanojančios 
akys sekė paskui jį, neleido bėgti ir tartum kažką tyliai tyliai 
šnibždėjo. Neįveikiama baimė apėmė Janulį, kai jis pažino Kristaus 
akyse tą patį žvilgsnį, kuriuo lydėjo jį džiovos apimtas mokinys, kai 
atstatytas ėjo pro vaistinės duris. Dovanok!.. - sušuko Janulis ir 
puolė kniūpsčias žemėn. Patekėjusi anksti rytą skaisti saulutė 
didžiai nustebo, pamačiusi atplėštas Janulių namų duris ir langus. 
Pakilus aukščiau ir pažvelgus savo linksmais spinduliais į pirkios 
vidų, persigando saulė ir visa apsiblausė, išvydusi asloje gulintį 
pusgyvį apsikruvinusį Janulį. Ilgai žiūrėjo į jį saulė, glostė jo 
žilus plaukus ir džiovino viduasly kraujo klaną. Vaidenosi Januliui 
jaunystė, skaisti saulutė, žalias sodas, bitelės ūžia, o dangus toks 
mėlynas, toks mėlynas. Sode po kriauše motutė salyklą diegia, 
prieklėty tėvelis dalgį plaka. prie kūdros žilvičiuose lyg gegutė 
pilkoji vargelius skaito, lyg, džiaustydama drabužius, Petronė 
dainininkė dainuoja. O dangus toks mėlynas, toks mėlynas... Kaip 
gera, kaip gražu, kaip ramu. tik truputį kaklą veržia ir burnoj 
surstelia. Plaka prieklėty ir Janulio krūtinėj. Petriuk, gandras 
atskrido, riestainių atnešė. sušuko Januliui į ausį seselė Marytė ir, 
nutraukusi nuo jo apklotą, išbėgo iš pirkios. Krūptelėjo Janulis, 
pramerkė akis, pakėlė galvą, norėjo šokt ir vytis Marytę, bet tik 
sudejavo ir vėl užmerkė akis. Įmerkė galvą į šiltą, ką tik iš burnos 
papliupusį juodą kraują. Pusiau pusryčių parskridęs iš pelkių gandras 
jokiu būdu nedrįso nusileisti į lizdą, bet sukinėjo ratus viršum 
sodo, stovinėjo ant daržinės, klojimo ir, matyt, didžiai stebėjosi, 
nes seniai jau seniai nebelankė Janulių namų tokia daugybė žmonių. O 
žmonės, dideli ir maži, moterys ir vyrai, iš laukų ir iš sodžiaus, 
plaukte plaukė į Janulių namus. Atbėgo ir atstovas Jonas. Paskui 
visus atkūprino iš pirkelės ir kampininkė senutė Petronė, jauna 
būdama praminta dainininke. Skubėjo ji su grabnyčia, bet, radus jau 
atsileidusį, apsiverkė, paglostė savo mirusiojo auklėtinio Janulio 
Petriuko žilus plaukus ir pabučiavo į kaktą. Skaros kūliais 
apsišluosčiusi ašaras, įžibino grabnyčią ir, atsistojusi mirusiojo 
kojų gale, silpnu, bet dar skardžiu balsu užgiedojo Dievo angelas. 
Kol Ignas Petronis važinėjo pas kunigą. Jonas sukalė lentų karstą, 
nudažė jį juodai, išklojo drožlėmis ir išmušė drobe, kurios daugiau 
negu reikėjo sunešė kaimynės moterėlės. Petronė dainininkė pasiuvo 
mažutį priegalvį ir prikimšo jį minkštų drožlių. Merginos priskynė 
žolynų ir nupynė vainiką, kurį prisegė prie karsto Jonas. Mirusiojo 
krikštomočia atnešė daugybę geltonų vaško žvakių. Kai viskas buvo jau 
prirengta, dėdė Anupras, artimas Janulių giminė, nuprausė velionį, 
apkirpo, gražiai sušukavo, aptaisė tais pačiais rūbais ir paguldė į 
karstą. Ir taip, gražiai sušukuotas, apkirptas ir aptaisytas, gulėjo 
provizorius Janulis ant baltų marškų ir priegalvių karste tarp žolynų 
ir degančių žvakių. Gulėjo susimąstęs, truputį susiraukęs, tartum kuo 
nepatenkintas: lyg pavargęs, lyg nusivylęs. Žinia apie netikėtą Petro 
Janulio pargrįžimą ir staigią jo mirtį aplėkė visą parapiją, ir 
vakare priėjo ir privažiavo tokia daugybė žmonių, jog ir pusė jų 
negalėjo sutilpti Janulių namuose. Atėjo ir žydų iš miestelio. 
Malūnininkas Icikas ir paštininkas Leiba, senieji Janulių sėbrai, 
važinėjo prašyt. Neapsiėjo ir be kalbų. Miestelio davatkos buvo 
bekalbančios, kad velionis buvęs ir didįjį penktadienį valgydavęs su 
mėsa, bet, jaunajam suūdijus, nutilo. Per dvi dienas buvo triukšmas 
Janulių kieme. Trečiąją dieną, kai anksti rytą visais keliais ir 
takais pradėjo plaukt į Janulių namus važiuoti ir pėsti žmonės, kai 
pagaliau išvirto iš pirkios giedodama didelė žmonių minia ir išnešė 
viršum savęs ilgą, juodą, žolynais aptaisytą karstą, - persigandę 
gandrai, plumpsėdami per šakas sparnais, išburbėjo iš lizdo, kad 
daugiau nebegrįžtų. Ką tik iš už šilo pasirodžiusi saulutė pasitiko 
pirmuosius lydėtojų ratus jau už vieškelio kalnely, tuo tarp 
paskutinieji jųjų dar tebebrazdėjo Janulių sodžiuje. Pirmą sekminių 
dieną parėjo Veronika iš bažnyčios namo labai susisielojusi ir 
privargusi. Parėjusi pavalgė šiltų, nuo pusryčių likusių batvinių, 
pasrėbė rūgusio pieno ir, užuot prigulusi pailsėti arba bėgusi į 
vakaruškas, kur, buvo girdėti, vaikinai jau virkdė armoniką, paėmė 
nuo tvoros milžtuvę ir apsidairiusi, ar kas nemato, potekomis per 
kluoną išbėgo laukan, į Galus, karvių melžti. Saulė buvo dar aukštai, 
ganyklos netoli, ir Veronika, paėjėjusi ežia į rugių lauko vidurį, 
perbrido skersai dirvos, išėjo pievelėn ir apsidairė. Apsidairiusi 
metė į rugius milžtuvę, parpuolė ant žemės, paslėpė veidą delnuose ir 
pravirko. Dievuliau mano. Buvo ji šiandien miestelyje, buvo 
bažnyčioje, pašte; buvo nuėjusi pas vieną moterėlę, kurią iš draugių 
buvo girdėjusi didelę daktarę esant mergaičių nelaimėje. Nors ir ji 
pati gana keistai jautėsi, bet vis dar nesitikėjo, o šiandien 
daktarka galutinai ją įtikino ir pasakė, kad ji iš tikrųjų esanti 
nėščia. Be kitų patarimų, davė jai dar tokių, rupių miltelių, už 
kuriuos Veronika, vos ne vos nuderėjusi penkelgę, užmokėjo dešimt 
auksinų. Jau antras mėnuo Veronika vaikščioja į paštą ir vis veltui; 
jos mylimasis Juozelis, išeidamas Amerikon, buvo prižadėjęs ir ją 
prie savęs pasiimti ir tam tikslui atsiųsti šipkartę ir šimtą rublių 
kelionei. Bet laikas bėgo, o šipkartės ir pinigų kaip nėr, taip nėra. 
Paštas bei daktaras labiausiai Veroniką ir suerzino. Valandėlę 
pagulėjusi, išsiėmė Veronika iš užančio rudą suglemžtą popieriuką, 
išvyniojo jį, pauostė baltą druskelę ir, paseilėjusi mažojo piršto 
galelį, liežuviu pamėgino druskelė kaip druskelė: trupučiuką 
karstelia, trupučiuką surstelia ir nemaloniai dvokia. Ir visą, 
suvirinus su rūtomis, reikės tokią bjaurią iš karto išgerti, aimanavo 
Veronika, vartydama ant delno popieriuką ir atsimindama kitus daktaro 
įsakymus. Gerai, kad dar gelbės, o jei ne! - ir tarytum kas peiliu 
pertraukė per merginos širdį. Vėl nutraukė jos sunkias mintis 
žąsioganės daina. Pramerkė akis: viršum jos, apvožęs žemę, smego 
nepasiekiamose aukštybėse be galo gilus mėlynas dangus, kuriame 
linksmai raižė sparnais orą vikrutės kregždės, grūdo mašalų spiečiai 
ir, tarytum ant neįžiūrimų siūlelių pakabinti, drebėjo čiulbėjo 
vieversėliai. Kvepėjo medumi, dobilais, ramunėmis. Aplink pievelę 
kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar 
neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir 
šnibždėjo,nesiliovė piemenė, ir Veronika, sunėrusi už galvos rankas, 
vėl užmerkė akis. Nejaugi jis mane prigaus ir neatsiųs nei šipkartės, 
nei kelionei pinigų? Nepadės jam viešpats dievas už mano jaunas 
dienas, nusiramino Veronika ir atsiminė jo meilius žodelius, saldžius 
glamonėjimus, pasakojimus apie Liepoją, Katerinos kavą ir Ameriką, į 
kurią jis ilgai ruošės ir galop išėjo. Atsiminė: toks pat 
šventadienis, sėdi jiedu rugių lauke žalioje pievelėje; Juozelis vis 
kalba, vis pasakoja, savo akimis jos akis seka, jai rankas spaudžia, 
prie jos glaudžias, galvą jai ant kelių deda. Kartais, tarytum šnekos 
pristigęs, nutyla, susimąsto ir, nuraškęs smilgą arba išrovęs laibą 
rugelį, vedžioja juo po Veronikos atlapą kaklą, šiurpina kasas. O ji 
kartais jaučia, kartais ne, kartais pyksta, kartais šypsos. Jai 
nesipriešinant, dar labiau įsidrąsinęs Juozelis. E, ką čia žmogus 
viską išpasakosi: nei tamsi naktelė, nei šviesus mėnulis visa matė - 
viską žino tik jiedu ir dievulis trečias. Ak! - suriko Veronika ir 
vienu matu atsisėdo niekur nieko tas pats mėlynas tolimasis dangus, 
kregždės, štarai, mašalų spiečiai, vieversėliai, tik per jos kaklą 
kutendama bėgioja marga dievulio karvytė, o jai pasivaideno, kad 
Juozelis smilga vedžioja. Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia 
laukia tavęs bėda, kaip ir pirma tebešnibždėjo į ją žiūrėdami rugiai. 
Truputį pasėdėjusi, atsistojo Veronika ir apsidairė: saulė jau 
leidosi žemyn ir savo spinduliais glostė liūliuojančius rugius; iš 
sodžiaus keliu ir pakluonėmis takeliu po vieną ir būriais skubėjo į 
Galus su milžtuvėmis merginos, o vieškelyje, po kryžiumi, jau 
susirinko jų nemažas būrelis ir laukia pasivėlavusiųjų, kad, visoms 
susirinkus, eidamos uždainuotų. Lyg ką pavogusi pasislėpė Veronika 
rugiuose ir laukė, kol praeis visos draugės. Nedrąsu jai dabar buvo 
pasirodyti merginų pulke, nes rodės, kad kuri tik į ją pažvelgs, tuoj 
pastebės jos padėtį, įspės jos liūdesį ir bėdą. Visai kitokia buvo 
Veronika pirmiau. Jau treti metai tarnauja ji Šepečių sodžiuje 
turtingiausiam ūkininkui, ir per tą laiką taip ji susigyveno ir 
susiprato su šepetiškiais, jog kaip čia gimusi buvo. Ir vikri gi buvo 
Veronika: ar tau vakaruškose, ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar 
klojime - visur ji pirmutinė. Ir gera dainininkė buvo, ir balsą gerą 
turėjo. Visus kadrilius, visas polkas išeiti mokėjo, o dainelių 
dainelių - tai ir per dvi šienapjūtes visų neišdainuodavo. Namie irgi 
tikra šeimininkė: ir prastus, ir pati įsiverti bei išsiausti mokėjo. 
O ruoša, anot, tirpdavo jos rankose. Bet ir veidelį gi gražų turėjo. 
Ir kad nebūtų ji buvusi prasta bekraitė tarnaitė, tad piršliai ir 
jaunikiai seniai jau būtų suvalgę tėvelio dvarelį. Kai apsitaisys, 
būdavo, Veronika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles 
supins dvigubu vainikėliu, perriš jas raudonu kaspinėliu, padabins 
žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš 
balta skarele, tai į ją pažvelgus dievas žino kas darydavos ne vieno 
vaikino širdyje. Tada tai ir paties turtingojo ūkininko sūnus 
prašnibždėdavo, Kad tik tėveliai leistų, tuojau vesčiau ir 
nepažiūrėčiau, kad ji bekraitė mergaitė. Ar bažnyčion, ar iš 
bažnyčios, ar visur Veronika ne viena, mes šiandien nueisime į 
Šepečius vakaruoti, žiūrėk, patikit mus ir gražiai priimkit, kalbino 
ją, išėję iš bažnyčios, Bukonių bernai. E kolgi, jei atnešite 
riešutų, saldainių ir bent porą butelių vyno, tai ir patiksime, ir už 
stalo pasodinsime! ilgai negalvojusi atrėžia jiems Veronika, žiūrėk, 
nepasivėluok vakare mojavon, šiandien pradėsime giedoti šaukė ją 
tetulė Juozaponienė, tešlotomis rankomis išbėgusi iš pirkios. 
Veronyt, širdele, kada gi liūdnąją sudainuosite: vakar su močia iki 
vidunakčio išsėdėjome belaukdami, - kalbino ją iš kito kiemo bevaikis 
dėdė Anupras, kuris vis juokdavos pasiimsiąs ją išsišiepęs ir pats 
sau pritardamas armonika uždainavo, sutikęs ją viduryje sodžiaus, 
Šaltenio pusbernis. O kai rytoj kiaules pramiegosi, ar nelups 
kerdžius juokdamasi atsako jam, o susigėdęs vaikinas tik paėjėjęs 
gerą ariamą varstą pakaso pakaušį o tai sarmatos padarė, gyvačiukė! 
Kaip maišu bernioką apmovė, - rytojaus dieną juokėsi kaimynas Butkus, 
prie šulinio girdydamas arklius. Kaip žiemą, taip vasarą, kaip 
sekmadienį, taip penktadienį - visada ji būdavo linksma ir nė 
valandėlės ramiai nepasėdi. Ir ko tik ji neprasimanydavo! Žiemą, 
būdavo, ims ir pogulio vietoj perbėgs per sodžių: vienoje troboje 
pavogs kieno ratelį ir, užvertusi ant pečių pirmam pasipainiojusiam 
vaikinui, lieps nešti ten ar ten; iš kitos draugės pagriebs linų 
kuodelį, dar kitos nuriš raikštį, išsuks verpstą, iškrapštys špūlę; 
kai kurioms, prantesnėms, stačiai riktelės per langą arba mostelės 
ranka, ir žiūri, vakare susirenka su rateliais viešėti kokion noris 
pirkion viso sodžiaus merginos. Apsiliuobę ateina ir vaikinai. Atėję 
kas pančius suka, kas vyžas pina, o kas tiesiog ir niekus plepa su 
merginomis. Ir ilgai paskui tą vakarą po sodžių skamba linksmi 
jaunimo juokavimai ir dainos. Tik vienui vieno daiktelio neteko tai 
dievobaimingumo, už ką ją sodžiaus moterėlės ir bardavo, ir ūdydavo, 
ir privedžiodavo, ir baisių baisiausiomis kankynėmis po mirties 
baugindavo, tačiau niekas negelbėdavo, o jei kai kada ir paveikdavo, 
tai neilgam. Būdavo, kad mojavo arba šventadieniais, rožančių 
kalbėdama, pažvelgs į kokį snaudžiantį vaikiną arba į dievobaimingą, 
lūpomis klebenančią bobelę ir, nebeišsiturėjusi juoku, prunkštelės 
per nosį, o paskui ją ir kitos. Na ir prasidėdavo gi tada, anot 
žodžių tik ant garbės, sakau, su tokia malda, - pertraukusi pamaldas, 
pradėdavo. Ar pikta dvasia apsėdo, ar kurių norų? Gal užmačius čia. 
Merginos pačios save žnaibydavo, kramtydavo lūpas, stengdavosi 
įsivaizduoti baisiausias pomirtines kankynes. Tačiau nusiraminus vos 
tik prieidavo Veronikos eilė kalbėti paslaptį, kai ji lyg poterius 
pamiršdavo, lyg kuo paspringdavo, lyg ją kosulys paimdavo, ir žiūri, 
viena kita mergina, padariusi nekalčiausią veidelį ir užtraukusi ant 
akių skarelę, išsprukdavo iš pamaldų. Kaukdavo, švilpdavo aplinkui 
šalti žiemos vėjai, siausdavo po mišką sniegas, ūždavo, ošdavo pušys, 
plikais žabagarais tarytum kam grūmodavo ąžuolai ir kiti vasarą 
lapuoti medžiai, o sušalę, susitraukę jurginai šlamėdavo prie 
kryžiaus. Ir rodydavos praeiviui, jog šitie sušalę jurginai sapnuoja 
saulę, šiltą vasarą, ramias žvaigždėtas naktis, gražius, įvairių 
žolynų pilnus darželius; sapnuoja jų gražias šeimininkes mergaites... 
Ir nenorėdavo tikėti praeivis, jog, atėjus pavasariui ir atbudus 
gamtai, nebepražys, nebenusišypsos saulei iš naujo šitie jurginai: 
nesinorėjo tikėti, kad žiedas žydi pasaulyje tik vieną kartą ir kad 
nuskintas vysta ir nyksta. Atsiminė ji netoli miško neturintį gero 
vardo ežerėlį ir ant jo kranto, pamiškėje, pakaruoklių kapines, 
atsiminė kitados šitame miške ant pušies pasikorusį elgetą. Širdis 
jai apmirė, pakinkas pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. It baidyklės 
atrodė patamsyje eglės, stuobriams rankos ir kojos išaugo; kelmai 
meškomis ir vilkais pavirto; viršum jos galvos, ant pušies pakibęs, 
pradėjo maskatuoti kojomis pakaruoklis, ir baisios paslaptingos 
šmėklos tarytum sliuogė į ją iš visų pusių ir pridūrusios paskui ją 
sekė. Bet štai pasibaigė Riešutynė, praretėjo miškas, ir ilgas, 
pilkas, iš vienos pusės medžių šešėliais nuklotas pasirodė protekėj 
vieškelis. Susilaikė, lengviau atsiduso netoli šventosios vietos ir 
apsidairiusi, ar nėra ko ant vieškelio ir po kryžium, išlindo iš po 
medžių. Šmėstelėjo per vieškelį mergina, paskui ją šmėstelėjo 
pridūręs šešėlis, ir jau po kryžium. Vos tik ji pamatė tarp medžių 
pakrypusį kryžių ir gedulingai žemėj išsikryžiavusį jo šešėlį, kai 
jai suspaudė širdį, akyse sužibėjo ašaros ir nenuryjamas gurkšnis 
atsistojo gerklės gale. Ji ir pati nepamatė, kaip, paleidusi iš rankų 
vainiką ir rožančių, puolė prie kryžiaus ir, apkabinusi jį abiem 
rankom, visa prisiglaudė. O ašaros, didelės gailios ašaros ėmė 
riedėti iš merginos akių per veidą ir kryžiaus liemenį. Jos nelaimė 
buvo tokia didelė ir tokia opi, jog ji nebežinojo, kokiais žodžiais 
dievulį ir bemelsti, kad ją atitolintų... Ir rodės jai, kad iš 
viršaus žiūri į ją, nusidėjėlę, nukryžiuotasis, žiūri, mato jos 
ašaras ir be žodžių žino, ko ji prie jo atėjo ir ko reikalauja. Ir 
tik išsiverkusi susigriebė, kad vienomis ašaromis ir širdimi dievo 
nepermaldausi, ir atsitraukė nuo kryžiaus. Atsitraukusi sugraibė 
patamsyje rožančių, pakėlė nuo žemės vainiką ir, kelis kartus 
apsukusi juo kryžiaus liemenį, pradėjo nuogais keliais vaikščioti 
aplinkui. Iš pradžių pušų skujos ir medžių šakelės badė jai kelius, 
draskė blauzdas, bet netrukus kojos nutirpo, ir jautė ji vien šaltą 
prakaitą visame kūne, o burnoje aitrumą. Baigiant rožančių, taip jai 
pasidarė silpna, jog kas minutė turėjo ilsėtis ir skarele braukyti 
nuo kaktos prakaitą. Pabaigusi kalbėti rožančių ir daug kartų apėjusi 
aplink kryžių, prisiglaudė ji prie liemens ir ilgai sėdėjo, 
nekrutėdama iš vietos. Mėnuo jau nusileido už miško, ir tik kur ne 
kur ir ant vieškelio glūdėjo it paklydę jo spinduliai. Baidyklės 
išnyko, liovėsi lapuose čiužėję nematomi gyvi padarėliai, o medžiai 
tarytum vis dar nenorėjo nusileisti ir tebešnibždėjo kažin ką 
priešinga žmogui. Ilgai sėdėjo Veronika, įsmeigusi akis į paslaptingą 
miško tamsą, ir vis kažin ką galvojo. Perštėjo jai kelius, sukosi 
galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Štai lazdyne, tarp 
lapų, sparnais suplasnojo paukštelis, viršum galvos čypaudamas 
šmėstelėjo šikšnosparnis, pakalnėje karktelėjo iš miego pakirdusi 
varna, ir toli už miško it gaidys pragydo. Ir vėl viskas nutilo. 
Norėjo dar truputį papoteriauti, bet, aiškiau išgirdusi sodžiuje 
gaidį ir nuklausiusi dirvoje čiulbantį vieversį, atsistojo ir, 
išėjusi į vieškelį, apsidairė. Mėnulio šešėlių visai jau nebematyti; 
išblanko dangus, it praskydo oras, ir, tarytum atsiskleidę, pradėjo 
žmogui palankiau šnibždėti medžiai. Eidama mišku, išgąsdino kažin 
kokį žvėrelį, kuris, pamatęs žmogų, drioktelėjo į šalį, sučiužėjo 
lapuose, ir tiek jį mergina tematė. Išėjusi iš miško, net stabtelėjo: 
už ežero, kalne, per ūkanas matėsi it melsvais dūmeliais aptrauktas 
Šepečių sodžius, viršum kurio danguje tarytum dievulis patiesė 
baltinti du didelius pilkus audeklus - du debesėlius; o Galuose, 
viršum ganyklų, tarytum ką bloga darąs pagautas ir nežinąs, kur iš 
gėdos dėtis, kabojo visas išblankęs ir nugėdęs mėnuo. Žiūrint į 
paežerę, rodėsi, kad tenai kažkas nakčia išpylė keletą šimtų nėšių 
verdančio vandens, kuris, lig šiol neataušęs, dar tebegaravo. Kur ne 
kur danguje tebetirpo žvaigždelės, o pritvinkusiuose rytuose Aušrinė, 
nardydama tarp mažučių, raudonai nusidažiusių debesėlių, čia dega, 
čia gęsta, čia liepsnoja, čia smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje. 
Štai, bestovint, vienas audeklas atsisuko skersai sodžiaus, 
išsivyniojo, išsitempė, o antras pasislinko į rytus, pradėjo rausti 
ir aušros spinduliuose svilti. O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, 
vis liepsnoja ir smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje. Jau maloniai, 
ramindami žmogų, suošė sušlamėjo medžiai, linksmai sučiulbo miške 
paukšteliai, ir savo gražia giesmele sveikino aušrą į padanges iškilę 
vieversėliai. O žvaigždė Aušrinė vis dega ir gęsta, vis liepsnoja ir 
smilksta lyg žvakė, deganti vėjyje. Niekuomet dar Veronika nebuvo 
mačiusi tokio ankstyvo ir gražaus ryto. Tiesa, buvo vienas toks pat 
gražus rytas, bet tai buvo seniai, prieš keletą metų, kai ji buvo dar 
nedidelė piemenytė: panašus rytas buvo mamytės laidotuvėse, kai ją, 
visą naktį prie motutės karsto išsiverkusią, išvedė krikštomočia iš 
pirkelės ir pasodino pašalėj ant suolo. Ir tada buvo toks pat gražus 
melsvas dangus, toks pat perbalęs mėnuo, tokie pat keisti danguje 
debesėliai ir tokia pat graži ir maloni, viliojanti ir už širdies 
stverianti dangaus gražuolė žvaigždė Aušrinė. Ir atsiminė ji 
pirkelėje ant lentos baltu nuometu aprištą mamytę, atsiminė jos vaško 
geltoną raukšlėtą veidą, liesas ant krūtinės sunertas rankas. 
Atsiminė, kaip ji, tarnaudama Bukonių sodžiuje piemenyte, dar motutei 
gyvai esant, šventadieniais, neganomomis dienomis, lankydavos pas ją 
iš užupio. Atsiminė, kaip ją mamytė sutikdavo, kaip glostydavo, 
bučiuodavo, kaip niūniuodama supindavo jai kaseles ir kaip 
sekmadienio vakarą, palydėjusi iki šito kryžiaus, atsisveikindama 
bučiuodavo, bučiuodavo, prie krūtinės galvelę spausdavo ir vėl 
bučiuodavo... Ir gaili ašarėlė nuriedėjo per nelaimės ir nemigos 
nuvargintą veidelį. Praėjo dar kelios dienos, dar kartą buvo nuėjusi 
prie kryžiaus, tačiau nė kiek jai nepalengvėjo, o po širdimi bėda vis 
augo didyn ir opyn. Veltui suvaikščiojo ji ir į šv. Jono atlaidus už 
trejeto mylių; nieko nepagelbėjo ir tokio daktarėlio vengrelio 
skystimėlis. Veronika žymiai pradėjo mainytis, sublogo, susitraukė, 
visai nustojo ramumo ir kantrybės. Pradėjo slapstytis nuo žmonių. 
Naktimis beveik nebeužmigdavo, o dieną prie darbo snaudulys 
kamuodavo... Galop, matydama, kad nei vaistai, nei maldos 
nebegelbsti, nusprendė nueiti pas ūkininkę ir jai viską atvirai 
išsipasakoti: bene patars ką nors, bene nuramins, bene paguos. Ir 
kaip tave lig šiol griausmas nemušė; kaip tave šventa žemė nešioja, 
paleistuve tu! Dabar šitokia mirštamoji nuodėmė, o ji dar išpažinties 
nebuvo. Na, ag kad tu gi, kai anąsyk išgėrei šitos bjaurybės, būtumei 
numirus, tai su dūšia ir kūnu būtumei amžinai pražuvus. Ak tu macnas, 
tu pone! Ką dabar sužinoję kunigai sakys! tarškėjo ir stebėjosi, 
įmygus į šoną kumštį, nes nuo to karto, kai per atlaidus prilamdė ją 
prie klausyklos, dabar prie kiekvieno susijaudinimo imdavo diegti 
šoną. Trumpai atsiminė Veronika, kaip ji buvo įsimylėjusi jaunąjį 
kunigėlį, kaip ji stengdavosi su juo susitikti, pasimatyti, 
pabučiuoti jam ranką ir šitokiu ar tokiu būdu, nors klūpodama 
bažnyčioje, einant jam pro šalį, prisiglausti veidu prie jo sutanos, 
palytėti ranka, ir kokia neapsakoma laimė ir jai pačiai nesuprantamas 
jausmas pakildavo jos krūtinėje, ir kaip ji visa it ugnim įsidegdavo 
meile, malonybe ir paslaptinga nežemiška svaja. Ir ilgai paskui ji 
svajodavo būti kunigėlio tarnaitė, plauti jo skalbinius, valyti jo 
kambarius ir kasdien nors iš tolo jį matyti. Atsiminė, kaip vieną 
šventadienį, po visa ko, kai ji nunešė namo kunigėliui du rublius 
mišioms už motutės vėlę, jaunutis išklausinėjo ją, kas ji tokia, iš 
kur, kame tarnauja, ir atsisveikinant, duodamas pabučiuoti jai į 
delną, taip suspaudė jos veidą rankoj, jog, iš pusiausvyros išėjusi, 
pasverdėjo ir galva įsispyrė į kunigėlio krūtinę. Staiga pajuto ji 
arti savo veido šiltą, arbata kvepiantį kunigėlio kvapą, pajuto ant 
savo kaklo kunigėlio lūpas: kraujas jai veidą užliejo, smagiai 
pradėjo plakti širdis, apsvaigo galva, bet tąsyk kunigėlis suėmė ją 
už rankų ir atitolino nuo savęs. Tylu kapinėse: nei žmonių, nei 
triukšmo, nei kasdieninio judėjimo. Visur vien stirkso kryžiai, visur 
smėlio kupsteliai, po kuriais ilsisi žemės vargdieniai; visur 
žaliuoja medžiai, žydi gėlės, ir gedulingai birbendamos skraido 
žiedas nuo žiedo ratuotos bitelės. Skraido, birbena ir, regis, 
pasakoja, kaip sunkiai velioniai pasaulyje gyveno, kaip vargo, 
triūsė, kaip į kapus nuėjo; kaip vienus šioje ašarų pakalnėje bėdos 
graužė, kitus ligos kamavo; kaip paskui vienų ilgai verkė, kitus 
veikiai pamiršo. Pasakoja, kaip mirusi močiutė mažučius našlaičius 
paliko, kaip mirė mergelė, meilės nepažinusi, kaip ilsis bernelis, 
svetimoje salelėje galvelę paguldęs... Skraido, birbena, pasakoja. 
Klauso jų medžiai, gėlės ir kryžiai pakrypę... Daug daug ant 
kiekvieno kapo, kiekvienam žiedeliui bitelė rauda, pasakoja ir 
bepasakodama giliai atsidūsta, suzvimbia ir, apsukusi ore ratą, 
išnyksta dangaus mėlynėje. Ir, bitelės įsiklausiusi, nutilo, prie 
kapo prilipusi, lyg nurimo; tačiau retkarčiais traukosi jos pečiai, 
dreba nugara, ir rankos rausiasi giliau į motutės kapą. Bažnyčioje 
pasibaigė ir pamaldos, ir žmonės pradėjo namo skirstytis, ir pro 
kapines ratais trinksėti. Vieni jų užsuko į kapines dar pasimelsti už 
tėvus, brolius, seseris; šen bei ten pradėjo balsu verkti, vaitoti, 
brangiais gailiais žodeliais velionius minėti. Vienur verkė motutė 
dukrelės, kitur dukrelė motutės. Tai ant nesuskubusio dar apželti 
kapo verkšleno jauna našlė, tai meldėsi poteriavo žila senutė, 
pergyvenusi vaikaičius. Koplytėlės pavėsyje sėdinėjo pasimeldusios 
moterėlės ir, kąsdamos ragaišio su sūriu, peikė savo marčias, 
nusiskundė tėvais, sūnumis. Kitoje vietoje dėstė bėdas vargelius dvi 
seniai nesimačiusios seserys, toli viena nuo antros išėjusios už 
vyrų. Žodžiu, čia buvo vieta ne liežuviams, ne apkalbinėjimams, o 
vieta ašaroms išlieti, vargeliams išpasakoti ir brangiems mirusiems 
atsiminti. Profesorius, tyrinėjęs Lietuvos piliakalnius dar anais 
spaudos draudimo laikais, savo moksliniame veikale Žemaičių senovė 
apie tą atsiliepia taip: Žemaičių kalnas Medvėgalis yra didžiausias 
piliakalnis, kokį iki šiol esu kur nors matęs. ši tvirtuma savo 
didumu ir taisyklingumu lankytojui daro didelį įspūdį. Negali 
užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų 
rėmę kurios nors garsios giminės pilies kuorai. Jis yra buvęs ne tik 
tvirtuma, bet ir platesnio gyvenimo židinys. Kad piliakalnis stovėtų 
kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai jį lankytų minios keliauninkų ir 
jis būtų taip garsus, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė. O dabar 
apie jį mažai kas ir težino. Lietuva turėjo savus pradus, 
savarankiškos originalios kultūros pradus, bet, deja, jai nebuvo 
lemta išaugti į tvirtą milžiną - ji buvo užslopinta jau, o gal ir 
amžiuje, nes greta jos prigijo kitokia civilizacija, iš kitokio kelmo 
išaugusi ir persisunkusi krikščionybės bei feodalizmo dvasia. O 
Karaliaučiaus profesorius Engelis sako: Tai buvo turtinga ir prabangi 
kultūra, kurią vokiečių ordinas sugriovė, kai amžiuje pradėjo 
nukariauti prūsus. Ir taip iš pagrindų varė atvertimą į krikščionybę, 
kad šita išsišakojusi ir nuostabiai aukšta kultūra šiandien yra be 
pėdsako nuaidėjusi ir žlugusi. Aš savo jaunystės dienomis lankiau 
keletą kartų. Paskutinį kartą aplankiau jį beveik po 60 metų, 1956 m. 
Nors į jo viršūnę įkopti ir nebegalėjau, bet iš tolo gėrėjausi jo 
pasakišku paslaptingumu ir didumu. Jo didybės ir paslaptybės įspūdžių 
parašiau legendą "Medvėgalio pilis". Aplinkui gūdūs šilai, klampios 
balos, klampios pievos, mauruoti vandens liūnai, raistai ir vėl 
miškai ir miškai. Tarp tų miškų kur ne kur praskintos margės - ariamų 
dirvų sklypai. Prie tų sklypų pamiškėse tūno susigūžusios, prie žemės 
šiaudiniais stogais pritūpusios samanotos lūšnelės. Tūno jos prie 
žemės pritūpusios ir, regisi, bijo, kad išlindęs iš miško kryžiuotis 
jų nepamatytų ar kitas kuris priešas žemaičio turtu nesusigundytų. 
Apie lūšneles nei tvorų, nei daržų, nei sodų, ir ne tik žmonių, bet 
ir gyvulių nematyti. Net šunelis, ir tas niekur nesiskardena, tik 
tamsioje, nykioje girioje nuolat tarškia, kalena snapais geniai 
margasparniai, kranksi juodieji varnai, vaitoja laukiniai karveliai, 
o šakotų ąžuolų ir eglių viršūnėse nuo saulės patekėjimo iki 
nusileidimo kliauga, lyg ką pasakoja strazdai giesmininkai, ir 
įvairių paukščių paukštyčių balsai balseliai pripildo mišką ir 
susilieja į vieną nors skambią, bet nedarnią harmoniją. Tuo tarpu 
negirdėti triūsiančių žmonių šnekos, neatsiliepia miške jų dainų 
aidas, o ir darbuojasi jie tarytum paslapčiomis, tarytum ne sau ir ne 
savo margėse. Tylūs ir tie, kurie gano miškuose savo gyvulėlius ir 
sergsti juos ir nuo plėšraus žvėries, ir nuo pikto kryžiuočio akies. 
Tik retkarčiais išeina jie iš miško į aikštes pasidairyti, į 
stūksančią tarp raistų ir pelkių pilį paveizėti ir laukų oru 
atsikvėpti. O, regisi jiems, čia pat, bet pasiek tu jį žmogus, kad 
gudrus: jei neprigersi giliuose grioviuose, nenugarmėsi pelkių 
akivaruose, tai, prisikasęs kalno, tikrai galą gausi vilkaduobėse. 
Tik savieji, tik patikimieji žino per pelkes ir raistus kelią. 
Medvėgalio pilies kampinio bokšto viršūnėje visuomet stirkso derva 
išteptas ir šiaudais aprištas aukštas stiebas. Prie jo nuolat stovi 
ginkluoti vyrai. Jie dieną naktį budi ir žvalgosi į tolimesnius ir 
artimesnius piliakalnius bei sargybos bokštus ir stebi visą apylinkę. 
Ir ant kitų piliakalnių taip pat dieną naktį eina sargybą ginkluoti 
vyrai, dairosi į visas puses ir seka plačią apylinkę, nes kryžiuotis 
gudrus, apgaulingas ir klastingas: kartais jis puola Žemaičių kraštą 
iš pietų nuo panemunės, kartais, susidėjęs su kalavijuočiais, - iš 
šiaurės vakarų ar iš kitur. Tačiau sumanus žemaitis visur pristatė 
jiems pilių, spąstų ir sudarė kliūčių. Tik iš Kuršių vilnių, Ventos 
miškų ir iš padubysio girių nesistiebia į dangų piliakalniai ir pilių 
sargybos bokštai. Nuo amžių ten niekas, be žvėrių ir paukščių, 
nesikuria ir negyvena. Per tuos tankumynus neįsilaužia į Žemaičių 
kraštą ir joks kitas priešas. Bėda žemaičiams, kai ant kurio 
piliakalnio suliepsnoja stiebas ir į padangę iškyla kruvinų dūmų 
stulpas. Nepraeina nė valandėlė, ir tuojau suliepsnoja piliakalniai, 
o šiaurėje nušviečia plačią padangę aukštoji Šatrija ir stačioji 
Girgždūta, ir baisi žinia apskrieja visą Žemaičių kraštą. Kas gyvas 
susirūpina tuomet savo gyvybe, savu turtu, savo artimaisiais. Seniai, 
moterys ir vaikai bėga slėptis į tamsias nykias girias, į klampius 
raistus. Kiti varosi į gynimosi pilis savo gyvulėlius, gabenasi 
mantą. Pajėgesnieji vyrai skubiai balnoja žirgus, ginkluojasi 
kalavijais, buožėmis, ir vieni traukia į pilis, kiti skuba priešui 
kelią pastoti. Kam kur slėptis, kam kur joti, jau iš anksto vadų 
pasakyta ir visa sueigose aptarta ir apsvarstyta. Jis toks painus, 
vingių vingiais iškraipytas, taip gudriai ir sumaniai užmaskuotas, 
kad, be vadovų, niekas kitas jo ir nežino: žingsnis nuo kelio į 
dešinę ar į kairę - žingsnis į prarają, marmalynę ar į vilkaduobę, 
kurios dugnas aštriais ąžuoliniais kuolais dantytas. Bet kryžiuočiai, 
pažinę žemaičių gudrumą ir sumanumą, kitąsyk braunasi prie 
piliakalnio ir tiesiausiu keliu, neieškodami brastos. Šimtai jų, 
geležimis apsikausčiusių, žūva pelkėse, raistuose, nugrimzta 
klampiose marmalynėse, su žirgais prigeria akivaruose ar, pasimovę 
ant aštrių ąžuolinių kuolų, miršta vilkaduobėse. Tačiau tie, kurie 
prisikasa prie jos, patys nebebrangina savo gyvybės, nežino 
pasigailėjimo ir pilies gynėjams. Ir apgultieji iki paskutinio kraujo 
lašo ginasi nuo užpuolikų, ir jie nebebrangina savo gyvybės, ir 
kiekvienas tik trokšta kuo daugiau išžudyti savo priešų, kuo daugiau 
pralieti jų kraujo, kad ramia sąžine galėtų keliauti pas savo 
protėvių šešėlius, kur tik žuvusiems už laisvę ir už tėvynę vieta 
amžinose Praamžiaus dausose. Vieną kartą, rudeniop, kryžiuočiai, 
pasikvietę talkon brolžudį Čekų karalių Joną, kuris atvyko į 
Žemaičius pagonių krauju savo baisios nuodėmės nuplauti, su didele 
kariuomene įsiveržė į krašto gilumą ir apgulė Medvėgalį, ant kurio 
buvo susitelkę apie porą trejetą tūkstančių pilies gynėjų su 
milžiniško ūgio karvedžiu Žilvinu. Iš pradžių Čekų karalius, 
prisiartinęs prie piliakalnio ir pamatęs, kad jis tarp raistų, ežerų 
ir balų kaip sala plūduriuoja vandenyje ir kad pilies paėmimas bus 
sunkus ir pareikalaus daug aukų ir laiko, pasiuntė kelis riterius 
įtikinti žemaičių, kad jie pasiduotų geruoju. Kai pasiuntiniai 
prisikasė prie kalno, žemaičių karvedys Žilvinas paklausė. Kas jūs 
esate ir ko iš mūsų norite. Mes esame Čekų karaliaus Jono 
pasiuntiniai, o ko jis nori, mes tuojau pasakysime. Jei jūs 
pasiuntiniai, tai prašom į vidų. Mes pasiuntiniai krikščionys, mes 
jumis, pagonimis, nepasitikime. Su pasiuntiniais mes elgiamės kaip su 
pasiuntiniais, o su grobikais ar įsibrovėliais - kaip su tokiais. Tai 
ko Čekų karalius iš mūsų nori? Jo didenybė Čekų karalius Jonas žada 
dovanoti jums visiems gyvybę, jei jūs geruoju pasiduosite, sudėsite 
ginklus, priimsite iš mūsų krikštą šventą ir daugiau nebekelsite 
rankos prieš kryžiaus karių ordiną. Gyvybę duoda ir atima dievai, bet 
ne koks ten žemės karalius! - atsakė jam karvedys Žilvinas, paskui 
pridūrė: - O jūs paklauskite Čekų karalių, kuo mes jam kliūvame, ko 
jis atsibastė į mūsų kraštą, - juk jo karalystė mūsų žemių netgi 
nesiekia? Jūs neduodate jam ir mums plėstis į Rytus. O jūs gyvenkite 
savo žemėse, kaip mes gyvename, nesiplėsdami per jūsų žemes į 
Vakarus. Mus siunčia ir čia, ir į Rytus dievo vietininkas žemėje. Tai 
jis nori karaliauti žemėje, kaip jo dievas danguje. Jo norai ir 
valia - šventi mums ir jums!.. Mes laukiame jūsų atsakymo - taip ar 
ne. Mums reikia laiko pasitarti. Pasitarkite, tik ne ilgiau, kol 
pradės trumpėti žmogaus šešėlis, - atsakė pasiųstieji ir pažvelgė į 
saulę. Tarėsi žemaičiai neilgai. Tai kaip, vyrai, ar pasiduosime 
geruoju ir priimsime jų krikštą ir dievą, ar visi mirsime už savo 
žemę, laisvę ir protėvių tikybą? - paklausė savo vyrus karvedys 
Žilvinas ir palaukęs kalbėjo toliau: - Pagalvokite, vyrai, gerai 
pagalvokite: jų tris ar keturis kartus daugiau negu mūsų! Gyviems 
išlikti nėra vilties nė vienam. Pasidavę geruoju, apsikrikštysime, 
priimsime jų dievą ir, sugrįžę į savo namus ir šeimas, vėl sveiki 
gyvensime ir nuolankiai vergausime atėjūnams. Geriau laisviems mirti, 
negu pavergtiems gyventi atsiliepė iš pilies gynėjų tarpo balsas. Ne 
su saule gyvensim! Ne su saule, pradėjo šaukti iš visų pilies 
pasienių ir nuo kuorų. Diena mūsų - amžius mūsų! Geriau mirti, negu 
vergauti, subruzdo visa įgula ir pradėjo grasinti ginklais ir 
kumščiais. Vyrai peršaukė visus rūstus ir tvirtas karvedžio balsas. - 
Jei taip, tai pasižadėkime, prisiekime savo dievams kiekvienas 
nukauti ne mažiau kaip po tris kryžiuočius. Kiek kuris nukausime, 
tiek turėsime sau vergų amžinose dausose, o aš pasižadu nudėti jų 
triskart tiek, kiek turiu ant rankų ir kojų pirštų. Prie ginklų. Prie 
ginklų pradėjo šaukti iš visų pilies kerčių, nuo kuorų, nuo sienų. 
Mirtis įsibrovėliams. Jie ne pasiuntiniai, o įsibrovėliai. Jie tik 
pasiųstieji. Karvedy! - sušuko iš apačios vienas karaliaus 
pasiųstųjų. Šešėlis pradeda ilgėti: mes laukiame atsakymo - taip ar 
ne?!  Žilvinas palypėjo į kuorą ir taip atsakė karaliaus 
pasiųstiesiems. Kai šis kalnas suslūgs, kai šios pelkės išdžiūs, kai 
šiuos raistuos sugargažėję rekežiai medžiai užaugs ir kai akmenys 
duona pavirs - tuomet mes tau, šunie kryžiuoti, geruoju pasiduosime 
ir tavo dievą savuoju vadinsime. Mūsų keliolika vėliavų, o jūsų tik 
saujelė - mes jus išnaikinsime kaip kalno žiurkes. pagrasė karaliaus 
pasiuntiniai. O kiek patys savųjų neteksite? - su panieka paklausė 
nuo kalno žemaičių karvedys Žilvinas ir paaiškino. Kiekvienas mūsų 
esame savo dievams pasižadėję nudobti ne mažiau kaip po tris 
jūsiškius. Mes visi šarvuoti mus apsaugos mūsų šarvai. O mes 
sudaužysime juos savo ąžuolinėmis buožėmis. Mūsų vienų riterių 
dvylika vėliavų. Kaip jūs įveiksite juos. Mes juos išsmaigstysime 
savo ietimis. Kai pasiuntiniai pranešė karaliui žemaičių atsakymą, 
jis baisiai supyko, paliepė savo kariams tuojau supti piliakalnį iš 
visų pusių ir išstatyti sargybas, kad nei žvėris iš jo neišbėgtų, nei 
žmogus neišeitų. Kitiems kariams įsakė kirsti girioje medžius, vežti 
juos prie raistų ir balų, pinti plaustus, statyti tiltus ir tiesti 
kelius prie piliakalnio. Kadangi artėjo rudens liūtys, tai karalius 
skubėjo ir įsakė darbuotis be atvangos dieną ir naktį. Sujudo sukruto 
grobio ir kraujo ištroškę ordino kariai. Pasitikėdami stipria sargyba 
ir dievo palaima, paleido pievose ir kviečių margėse ganytis savo 
žirgus, padėjo ginklus ir ėmė darbuotis pjūklais ir kirviais. Dieną 
naktį plušėjo ir apgultieji: pylė pylimus, stiprino pilies ąžuolinius 
rentinius, statė mietų statinius, gilino griovius, rausėsi žemėse 
kaip kurmiai ir ruošė puolikams spąstus. Greit buvo nutiesta per 
balas, raistus ir Sietuvą keletas tiltų, iš jo atplukdyti plaustai, 
ir piliakalnio puolimas pagal karaliaus duotą ženklą prasidėjo iš 
visų pusių. Puolikai per griovius permetė savo prietilčius, pristūmė 
plaustus su taranais ir sienų griautuvais ir pradėjo daužyti kalno 
papėdės sustiprinimus. Žemaičiai iš pradžių paleido į puolikus 
vilyčių debesį, iš svilksnių apipylė juos akmenų kruša ir 
pasirinkdami ėmė smaigstyti ietimis taranų ir griautuvų 
aptarnautojus. Tuos, kurie persirisdavo per sienas, pasitikdavo 
ilgakočiais kirviais, buožėmis, kalavijais. O kai puolikai 
pralauždavo ir pasidarydavo sienoje angą, žemaičiai pro tą spragą 
ridendavo nuo kalno girnų didumo akmenis, kurie traiškė apačioje 
priešą ir savo sunkumu daužė prietilčius ir taranus. Kai sienojai jau 
buvo pralaužti keliose vietose, žemaičiai ant kryžiuočių prietilčių 
permetė savuosius prietilčius ir susiėmė vyras su vyru. Kryžiuočiai 
kovėsi pasikeisdami, tuo tarpu žemaičiai gynėsi be poilsio ir kreipė 
didžiausią dėmesį į taranus bei sienų griautuvus, stengdamiesi juos 
arba nustumti nuo plaustų į vandenį, arba taip sugadinti, kad ne taip 
greitai galima būtų juos pataisyti. Greitai grioviai prisipildė 
puolikų ir gynėjų lavonų, ir vanduo juose pasidarė tirštas ir 
raudonas. Kai vieni lavonai krito į vandenį, kiti grimzdo į dugną, 
lyg užleisdami vietą naujiems. Kovėsi dieną ir naktį be atvangos. 
Kiekvienas žemaitis kovėsi prieš šešis priešus. Kryžiuočiams, čekams 
ir samdytinai kariuomenei vadovavo pats karalius, o žemaičiams, pasak 
priešų kronikos, dešimties pėdų aukščio karvedys. Kai piliakalnio 
apačioje buvo išgriauti visi sienojai, žemaičiai pasikėlė į kalno 
viršūnę. Kai ir kryžiuočiai prikopė pilies sienas, aršiausia kova 
užvirė iš naujo. Apgultieji pylė nuo pilies sienų ant puolikų galvų 
degančią dervą, verdantį vandenį, prikopusiems užberdavo akis 
karštais pelenais, smėliu, nublokšdavo žemyn ąžuoliniais rąstais, 
tačiau puolikai, prisidengdami tam tikrais stogais, rausė kalno 
papėdę, kasėsi po sienomis ir griovė jas kitąkart ir ant savo galvų. 
Pagaliau dešimtą parą žemaičiai pristigo ridenamųjų akmenų, pristigo 
dervos, iššaudė visas vilyčias, sutrupino į priešų galvas ąžuolines 
buožes ir išsvaidė ietis, bet pasiduoti gyvi nenorėjo. Čekų karalius 
iš naujo pasiūlė jiems pasiduoti ir pažadėjo likusiems piliakalnio 
gynėjams už narsumą dovanoti gyvybę. Karalius pasiūlė tik tada, kai 
pamatė, kad ir jo kariuomenė žymiai sumažėjo, o likusiems išsisėmė 
drąsa ir patvarumas, tuo tarpu jam reikėjo paimti dar keletą žemaičių 
pilaičių, apgrobti kraštą, pasimedžioti kuo daugiau belaisvių ir dar 
pajėgiems pasirodyti Prūsuose ir netuščiomis rankomis sugrįžti namo į 
Čekiją. Žemaičiai, kad galėtų prisikasti iš kalno akmenų, pasiūlė jam 
vienai dienai paliaubas padaryti - neva nukautiesiems palaidoti ir 
dėl sąlygų pasitarti. Karalius nesutiko ir, nedavęs žemaičiams nė 
atsikvėpti, vėl pradėjo pulti. Pagaliau dvyliktą dieną sąjungininkai, 
paėmę pilį, rado kalno viršūnę gynėjų lavonais nuklotą ir krauju 
pažliugusią. Nukautųjų tarpe rado ir žemaičių vadą, dešimties pėdų 
žmogų milžiną. Kai apie tai pranešė karaliui, ir jis susidomėjo 
nukautu milžinu ir užkopė į kalną jo pažiūrėti. Dievobaimingojo 
kryžiaus kario nestebino kalno viršūnės vaizdas. Nesidomėjo jis ir 
išlikusiais gyvais žemaičiais, kurie, susispietę vienoje kalno 
kertėje, su panieka ir neapykanta žiūrėjo į laimėtojus. Nors jie dar 
ir buvo gyvi, bet retas kuris nebuvo sužeistas ar pritrenktas; kiti 
ir sveiki išlikę iš nuovargio vos laikėsi ant kojų. Kur tas milžinas 
pagonis, paklausė karalius. Štai, viešpatie, pažiūrėkite, kokios 
rankos, kokios kojos, o krūtinė kaip eržilo. Tikras laukinis! 
Karalius prisiartino, apžiūrėjo lavoną iš visų pusių ir su 
pasibjaurėjimu paspyrė jį koja. "Lavonas" staiga atgijo, stvėrėsi 
ginklo ir dar gulėdamas norėjo kirsti karaliui, bet ginklanešiai 
išmušė jam iš rankų ginklą ir jį patį sukapojo kalavijais. Tėvai 
vienuoliai, palydėdami karalių nuo kalno, paklausė, kas daryti su 
išlikusiais gyvais žemaičiais. Visus išžudykite ir nė vieno gyvo 
nepalikite, įsakė supykęs karalius. O kokiu vardu prieš nužudant juos 
pakrikštyti. Nė vieno nepakrikštykite: tegul visi eina pragaran ir 
tegul juos ten per amžių amžius velniai mėsinėja. Prakeiktieji, ir 
visą savo mantą, ir maisto atsargas sudegino. Dar pridėjo karalius ir 
ranka davė ženklą žudyti piliakalnio gynėjus. Mat jam gėda buvo su 
tokiu mažu belaisvių skaičiumi pasigirti Prūsuose ir pasirodyti 
Čekijoje. Kai visi pilies gynėjai buvo išžudyti, karalius sukvietė į 
kalno viršūnę visus vadus, kunigus, vienuolius, ir visi drauge 
pagiedojo pergalės giesmę, atlaikė mišias šventas ir padėkojo dievui 
už pagonių nugalėjimą. Vakare karalius surengė vaišes kalno viršūnėje 
vadams ir didikams, o apačioje, ant prietilčių ir plaustų - 
riteriams, broliams, broliukams, knechtams ir samdytinai kariuomenei, 
kurios skaičius taip sumažėjo, kad kai vadai apžvelgė ją iš viršaus, 
nebesaldi pasidarė jiems ir pergalės puota. Nakvojo karalius kalno 
viršūnėje. O kas ten vis dar nemiega? vidunaktį paklausė karalius. 
Ten apačioje, viešpatie, vaitoja dar nepadvėsę pagonys. Pribaikite 
juos visus jie man neduoda miegoti. Viešpatie, patamsy negi įžiūrėsi, 
kurie dar gyvi, kurie padvėsę visai, o visus negi išsmaigstysi 
kalavijais. Tai apipilkite juos degančia derva. Viešpatie, kad 
pagonys visą dervą ant mūsų galvų išpylė visos statinės tuščios. Tai 
apliekite juos verdančiu vandeniu, dar paliepė karalius, apsivertė 
ant kito šono ir užmigo. Rytojaus dieną trimitai nuo kalno viršūnės 
paskelbė ginkluotis, balnoti žirgus ir traukti Žemaičių krašto 
plėšti. Tai buvo 1236 metais, Mindaugo laikais. Didysis Livonijos 
ordino magistras, sulaužęs paliaubų sutartį su Didžiuoju Lietuvos 
kunigaikščiu Mindaugu ir sukvietęs daugybę Europos didikų grafų, 
baronų ir riterių, sumanė paimti jo sostinę Vorutą ir sulyginti ją su 
žeme, kad tokiu būdu padarytų galą didėjančiai Lietuvos galybei ir 
atkeršytų pagonių valdovui už nesikrikštijimą. Susitaręs su Sėlių 
krašto kunigais, Mindaugo priešais, patraukė jis per jų žemes į 
Vorutą, užeidamas ją užuolankom iš rytų. Nors ir sunki buvo magistro 
kelionė per svetimą kraštą, bet vis dėlto Mindaugo valdomas žemes jis 
pasiekė su nelabai dideliais nuostoliais: tame žygyje nemažai jam 
padėjo tie patys lietuviai, Sėlių krašto smulkieji kunigai. Pasiekęs 
Mindaugo valdomas žemes ir poilsiui apsistojęs netoli Vorutos, prie 
didelio Rubikių ežero, magistras sukvietė karo tarybą - svečius 
grafus, baronus, riterius, savuosius vadus, Lybių ir Žemgalių krašto 
neofitus - jam parsidavusius didikus. Ilgai jie visi tarėsi ir 
svarstė: ar tuojau pulti ir apgulti Vorutą, ar pirma sunaikinti tris 
prie ežero esančias pilaites, kad tokiu būdu apsisaugotų nuo netikėtų 
puolimų iš užnugario. Buvo nutarta pirma paimti tas pilaites, 
išžudyti jų įgulas ir užtvenkti Volupį ir Vorelį, tuos du dirbtinius 
upokšnius, kurie, atvesti iš ežero, skalavo Vorutos sienas ir teikė 
jai vandenį ir apsaugą. Viskas buvo padaryta, kaip nutarta: pilaitės 
paimtos, įgulos išžudytos, abu upokšniai užtvenkti, o visos apylinkės 
gyventojai apiplėšti ir išblaškyti. Bet, deja, per savo uolumą 
magistras pamiršo pasilikti sau belaisvį, kuris parodytų jiems 
tiesiausią ir sausiausią kelią į Vorutą. Tame žygyje dalyvavo ir 
vienas neseniai įšvęstas į riterius ir apvilktas garbingais vikingo 
drabužiais neofitas iš lietuvių. Jį magistras pasiėmė su savimi ne 
kaip karį, o kaip vertėją. Jo tikroji pavardė buvo Darbautas, o 
vardas Algis. Jis dar mažas buvo pagrobtas kalavijuočių kaip įkaitas 
už tai, kad jo tėvas, smulkus Sėlių krašto kunigas, nesidavė ordinui 
nei perkalbamas, nei paperkamas ir priešinosi jo užmačioms pasidaryti 
sau kelią į Rytus per jo žemę. Jis buvo kunigas karingas ir pajėgus. 
Nesugyveno jis ir su kitais Sėlių valdovais ir laikė Mindaugo pusę. 
Užtat jie ir išdavė jo dešimties metų sūnų kalavijuočiams kaip 
įkaitą. Kalavijuočiai dar nepilnametį kunigo sūnų pakrikštijo Fricu 
ir paliko jam tą pačią pavardę, tik sutrumpinę ją į Darbut, kad 
labiau panaši būtų į vokišką negu į lietuvišką. Jau paaugęs pradėjo 
šlykštėtis ne tiek savo sutrumpinta pavarde, kiek nauju krikščionišku 
vardu - Fric. Taip šaukdavo jo tėvo dvare vieną piktą šunį. Rygos 
vyskupui berniukas iš pat pradžių krito į akį, ir jis norėjo padaryti 
jį vienuoliu misionierium Lietuvos žemėse. Bet jam nesisekė 
teologijos ir švento apaštalavimo mokslai, ir jis labiau linko prie 
riterių ir nuolat mankštinosi Padauguvyje ant savo risto žirgo. Į 
šitą žygį magistras paėmė jį dar ir dėl to, kad norėjo parodyti Sėlių 
krašto kunigams, kaip jie, kalavijuočiai, gražiai elgiasi su 
neofitais lietuviais, kad įšventina juos net į ordino riterius ir 
apvelka garbingais vikingų drabužiais. Jo tėvas, kunigas Darbutas, 
seniai jau buvo miręs. Jo valdas buvo pasigrobę kiti kunigai, o kur 
motina, broliai ir seserys, Fricas nežinojo. Taip pat nežinojo, kur 
tos tėvo valdos buvo, nors šiek tiek, kaip per sapną, ir atminė 
dantytais kuorais ant aukšto kalno pilaitę... Pilaitę rietė gilus 
griovys, per kurį buvo permetamas tiltas. Atminė gūdų šilą, aukurą po 
šimtamečiu ąžuolu, mergeles vaidilutes ir seną krivį su ilga riesta 
lazda ir ilga žila barzda. Atminė dar, kaip jo mamaitė ilgas valandas 
rymodavo ant pilaitės kuorų ir laukdavo tėvelio pargrįžtant iš žygio. 
Ir dabar, keliaudamas savo tėvų, senelių ir prosenelių kraštu, jis 
skendo mintyse ir prisiminimuose, bet, deja, neturėjo su kuo jais 
pasidalyti ar ko pasiteirauti. Kiekviena pakely užeita pilaitė panaši 
jam buvo į jo tėvo dvarą. Kiekvienas upelis, regėjos jam, tas pats, 
kuris tekėjo per jų valdas. Kiekvienas šilas jam buvo panašus į tą, 
kuris matėsi nuo pilaitės kuorų. Net ir vieversėlių čirenimas jam 
buvo savas. Kai kalavijuočių kariauna sustojo poilsio prie Rubikių 
ežero, jam pasirodė, kad ir tą ežerą jis savo vaikystės dienomis yra 
matęs ir drauge su broliais jame irstęsis ir meškeriojęs. Po karo 
tarybos posėdžio išėjo magistras su svetimšaliu riteriu grafu paežere 
apsidairyti. Dėl visa ko, jei pasisektų sutikti ar pagauti kokį 
lietuvį, pasiėmė su savimi ir vertėją. Nuostabus kraštas, nuostabus 
ežeras, nuostabūs ir patys žmonės, stebėjosi magistras, 
apžiūrinėdamas savo kariaunos stovyklos vietovę. Nuostabus kraštas, 
nuostabus, - pataikaudamas magistrui, gyrė Lietuvos kraštą ir grafas. 
O ten už ežero, matai, grafe, kokie laukai, kokios pievos, kokios 
sodybos, ir nė vieno gyvo žmogaus ar naminio gyvulio. Visi pabėgo į 
miškus. Kad negrėstų pavojus, leisčiau savo broliams žydrame 
vandenyje patiems pasimaudyti ir savo arklius paplukdyti. Nuostabiai 
gražus kraštas, nuostabiai, tik kartojo svetimšalis pataikūnas. Tai 
kad čia mums toks kraštas užsisvajojo magistras. Žemės dausa 
padarytume. Na, gal dievas duos, magistre: sunaikinsite Vorutą, 
nuversite nuo sosto pagonį Mindaugą, o paskui - sutartis po 
sutarties; vienas netesėjimas, kitas; vienas žygis į krašto gilumą, 
kitas... ir visa Lietuva jūsų! Sėlių kraštas jau ir dabar kaip jūsų, 
o jei Žemaičių pamariu susisieksite dar su broliais kryžiuočiais, tai 
ir Rytai neatsilaikys prieš jūsų galybę! - vis pataikavo svetimšalis 
riteris ir savo mintyse apgailestavo, kad jo plika nusususi grafystė 
taip toli nuo šio turtingo pagonių krašto. Kryžiuočiai mums ne 
broliai, grafe: tai girtuoklių, neklaužadų ir ištvirkėlių gauja! - 
piktai atrėžė jam magistras. Po valandėlės jis kalbėjo toliau. Gera 
tau pasakyti, grafe, vienas žygis į krašto gilumą, kitas, o kiek mums 
tie žygiai kaštuoja galvų, kraujo ir pinigų?! Gerai, kad dar jūsų 
Europa mums padeda, be jos pagalbos mes čia seniai būtume pražuvę 
pikčiau kaip Palestinoje ar Vengruose... Kad ir toji pati Voruta 
pražuvę pikčiau kaip Palestinoje ar Vengrijoje. Kad ir toji pati 
Voruta juk kunigaikščio sostinė, o kur ji. Kur nors tarp raistų ir 
pelkių. O paliesi ją, šitą širšių lizdą, tai pamatysi, grafe, ne tik 
patys pagonys, bet ir jų velniai su visomis miško dvasiomis mus puls. 
Užtat ir reikia susijungti jums su kryžiuočių ordinu: nors jie šiokie 
ar tokie, bet visgi krikščionys, broliai su pagonimis kariauja. Jie 
kariauja?! Jų karo tikslas, grafe, tai kuo daugiau žemių užgrobti, 
kuo daugiau turto prisiplėšti ir kuo daugiau vergų sau parsivesti! 
Pagonių krikštas ir jų sielų išganymas jiems tiek rūpi, kiek mums 
pernykštis sniegas! Savo karais jie tik šventam popiežiui akis dumia 
ir mums už akių užbėgti stengiasi. O jūsų, magistre, koks šio karo 
žygio tikslas?- paklausė svetimšalis grafas. Mūsų šio karo žygio 
tikslas - dievo vietininko žemėje tikslas! Štai koks mūsų brolių 
kalavijuočių karo žygio tikslas! - nutraukė jį magistras, ir jie abu 
nutilo, bet kai magistras vėl užsiminė apie belaisvį, kuris parodytų 
jiems kelią, grafas jį nuramino. Dėl to, maloningasis pone, tai maža 
bėda: man vienas belaisvis lietuvis, kvočiamas dėl pilaičių įgulos 
bei jų paslapties, išdavė ir tai, kas esą tose ežero salose. Vienoje 
ežero saloje esanti jų deivės Mildos šventykla. Į tą šventyklą 
tegalima esą įžengti tik per tam tikrus šventus vartus. Tą šventovę 
dieną naktį sergstinčios nekaltos mergelės vaidilutės ir vienas 
krivis. Mergelės esančios visos jaunos, visos gražios, gražuolis ir 
pats krivis. Jis geriausiai ir nuvestų mus į Mindaugo sostinę, pačiu 
trumpiausiu ir sausiausiu keliu. Be to, tas lietuvis išdavė man ir 
kitas tos salos paslaptis, būtent, kad paprastiems pagonims tos 
šventyklos vartai atsiverią tik Mildos šventės dieną, o šiaip ištisus 
metus jų slenksčio negalinti peržengti nė vieno mirtingojo žmogaus 
koja. Jis prisiminė, kaip su savo mamaite ir sesute Vida lankė Mildos 
šventyklą prie tokio pat didelio ežero. Atminė, kaip Mildos šventės 
naktį visa paežerė nušvito laužais, o berneliai ir mergelės plukdė į 
vandenį savo vainikėlius. Paleido į vandenį savo vainikėlį ir jo 
mažoji sesutė Vida, bet jis nesusitiko nė su vienu bernelio vainiku. 
Užaugusi ji pasišventė deivei Mildai tarnauti ir jai atidavė savo 
vainikėlį. Juk mes neturime nei laivų, nei valčių, o ežeras platus ir 
gilus. Sala, matai, vis dėlto nearti. O be to, gal ir ją saugo koks 
nors nemažas ginkluotų lietuvių būrys, ir magistras susirūpino ne 
tiek dėl salos tolumo, kiek dėl grafo įžūlumo užbėgti jam už akių. 
Jis jau vaizdavosi jaunas gražias vaidilutes, puošnią Mildos 
šventyklą, tylą, pavėsį, ramybę ir krivį, kuris jį geriausiai nuvestų 
į Mindaugo sostinę. Reiks atsiklausti karo tarybos, - atsakė jam 
magistras ir pasiryžo pats pasiekti salą ir pasirinkti sau gražesnes 
vaidilutes. Kai jis pranešė apie tai karo tarybai, visi tam jo 
sumanymui pasipriešino ir pasiuntė į salą ant sukalto plausto 
nedidelį dalinį, sudarytą iš knechtų, vieno riterio vado ir vertėjo. 
Jiems buvo įsakyta išgriauti aukurą, užlieti šventąją ugnį, sudeginti 
šventovę ir pristatyti į krantą visas gyvas ir nepaliestas vaidilutes 
ir patį krivį. Gerai apginkluotas dalinys, atsistūmęs nuo kranto, 
nusiyrė į paslaptingąją salą. Visi yrėsi, darbavosi sutartinai, 
žvalgėsi į tolimesnes ežero pakrantes ir buvo pasiruošę bet kokiems 
netikėtumams. Priplaukę salą, įsiklausė, kas joje dedasi, ir irklų 
vietoje paėmė į rankas ginklus. Saloje giedojo čiulbėjo paukštytės, 
ramiai ošė šimtamečiai medžiai, o apie salą vėjo lankstomi siūravo 
ajerai ir, susisiekdamos išplaukėjusiomis viršūnėmis, kažin ką 
ramiai, saldžiai ir paslaptingai šnibždėjosi švendrės. Šiaip saloje 
nebuvo girdėti nė vieno žmogaus balso, nei mažiausio bildesio, tik 
vienoje vietoje, po šimtamečiu ąžuolu, kilo į dangų dūmų stulpelis. 
Iš tikrųjų sala atrodė it užburta ar paslaptingų būtybių gyvenama. 
Tik staiga vidury salos suskambėjo nuostabiai gražus vyriškas balsas, 
kuriam atsiliepė dar gražesnė mergelių balsų sutartinė. Tame vyro 
balse ir mergelių sutartinėje pasigirdo joms užgintos meilės godos, 
ir nerimstančios širdies gėla, ir duotųjų deivei Mildai skaistybės 
apžadų varžtai. Pasigirdo ir jo sunki dalia nelaisvėje pas 
kalavijuočius... Ir regėjosi jam, kad tos jų giesmės klausosi ir 
nurimęs ežero plotas, ir vandenyje viršūnėmis žemyn paskendę medžiai, 
miškai ir artimesnės bei tolimesnės salos. Staiga nuostabi sutartinė 
nutilo. Riteris vadas peržegnojo salą, pamosavo į ją kalaviju su 
šventomis relikvijomis, esančiomis jo rankenoje, ir, padalinęs dalinį 
į būrius, išlipo į krantą iš visų keturių pusių. Vado įsakymu keli 
knechtai apėjo aplink salą ir sugrįžę ženklais parodė, kad nieko 
įtartino neradę. Tuomet pagal vado mostą visi pradėjo kopti aukštais 
salos krantais į jos viršų. Įkopę nustebo: vidury salos aikštelė buvo 
aptverta dailia dažyta tvorele; šventyklos vartai išraižyti 
nuostabiais raštais, išpjaustinėti gėlėmis ir papuošti vainikėliais; 
už tų vartų po milžinišku ąžuolu ant puošnaus aukuro kūrenosi ugnelė 
ir šėmų dūmų stulpelis kilo į dangų. Dar toliau salos gilumoje po 
medžiais buvo matyti kažkokie pastatai. Aplink aukurą klūpojo trylika 
baltomis drobelėmis apsisiautusių, rūtų vainikėliais pasidabinusių 
vaidilučių, o jų vidury, iškėlęs į dangų rankas, stovėjo gražiai 
nuaugęs, palaidais ilgais plaukais, ilga apvalia barzda, baltai 
apsisiautęs krivis. Įsibrovėlių jis ir vaidilutės tarytum ar nematė, 
ar negirdėjo. Ilgą laiką ramiai stovėjo ir dalinys, o Fricas, 
negalėdamas atsižiūrėti ar atsigėrėti tokiu dar vaikystėje matytu 
reginiu, stovėjo ir bijojo pakrutėti, kad nesudrumstų tos šventos 
tylos, tos pasakos, kurią jis stebėjo it per sapną. Kartkartėmis dvi 
vaidilutės, maldingai sudėjusios rankas, prieidavo prie aukuro, jam 
nusilenkdavo, ir viena uždėdavo sauso medžio šakelę, kita paberdavo į 
šventąją ugnelę smilkalų žiupsnelį, vėl abi nusilenkdavo ir vėl, 
maldingai suglaudusios delnus, klaupdavo į savo vietą, į įsibrovėlių 
dalinį net nepažvelgusios. Viena vaidilutė pasirodė jam lyg kur 
matyta ar sapnuota ir priminė jam jo tėvo dvaro mergeles. Riteris 
vadas sukosėjo vieną kartą, kitą, čerkštelėjo kalaviju į šarvus - 
niekas į jį ir negrįžtelėjo. Tik staiga krivis vėl užgiedojo, ir 
tokią gi graudžią giesmę, tokiu gi širdį veriančiu balsu, ir taip 
gailingai vaidilutės jam atsiliepė, kad jis, užuot laikęs rankoje 
paruoštą kalaviją, nuleido jį žemėn ir visai apstulbo. Tuomet riteris 
sugriebė krivį už pečių ir, smarkiai jį supurtęs, ištraukė iš 
mergelių būrio. Krivis parpuolė, bet greitai atsikėlė ir, pagrūmojęs 
kalavijuočiui abiem kumščiais, vėl atsistojo prieš aukurą. Tuomet 
riteris liepė jam pasakyti kriviui, kad jis su visomis vaidilutėmis 
paliktų salą ir keltųsi su juo į krantą. Kai jis perdavė vado 
įsakymą, krivis ir visos vaidilutės gestais ir mostais griežtai jam 
pasipriešino ir pasiliko prie aukuro. Užlieti ugnį! Išgriauti aukurą 
ir padegti šventyklą! - įsakė vadas knechtams. Vieni knechtai puolė 
griauti aukurą, kiti nubėgo į ežerą vandens. o krivis ir vaidilutės 
susispietė apie šventąją ugnelę ir, nepaisydami grasinimų kalavijais, 
nenorėjo trauktis iš vietos. Gynė šventąją ugnelę kaip išmanydami ir 
visais balsais šaukėsi dievų pagalbos. Tuomet knechtai, vadui 
paliepus, pradėjo jas po vieną traukti iš būrio už rankų, už drabužių 
ir stumti į pakalnę. Pritrenktas krivis nebesikėlė nuo žemės. Vienu 
metu buvo užlieta šventoji ugnelė, išgriautas aukuras ir padegta 
šventykla. Padegt ir anuos pastatus - įsakė vadas, kalaviju parodęs į 
salos gilumoje matomus trobesius. Nubėgę su nuodėguliais knechtai 
tuojau sugrįžo atgal ir pranešė vadui, kad tuose pastatuose slaugomi 
sunkiai sužeisti Mindaugo kariai, išgriautų pilaičių gynėjai. 
Sudeginti pastatus ir su Mindaugo kariais, įsakė vadas. Ir pastatai 
tuojau užsiliepsnojo. Visa tai matė ponas. Jam pradėjo virpėti rankos 
ir kojos ir tankiai plakti širdis. Pasijuto ir jis esąs tos niekšybės 
dalininkas, ir jo galvoje pradėjo kilti keršto mintys, viena už kitą 
baisesnės ir žiauresnės. Tai buvo didi diena. Tai buvo 1237 metų 
istorinė diena. Tai buvo didi, reikšminga ir iškilminga diena visai 
Europai, visam tų laikų katalikiškajam pasauliui, o ypač ji buvo 
tokia dviem viešpačiam Romos popiežiui ir Šventos Romos imperijos 
ciesoriui: tą dieną išsipildė ilgus amžius protingiausių galvų ir 
turtingiausių žmonių puoselėta svajonė. Tą dieną dievo vietininko 
žemėje palaiminimu ir aukščiausios valdžios laikytojo leidimu abu 
ordinai, Prūsų kryžiuočių ir Livonijos kalavijuočių, amžių amžiams 
susijungė į vieną nedalomą ir neatskiriamą kariauną. Susijungė tam, 
kad nušluotų nuo žemės paviršiaus pagonišką Lietuvą, pavergtų po jo 
šventenybės ir jo didenybės kojų Rytų kraštus ir kad visose tose 
šalyse įsiviešpatautų šventas kryžius, ordino kardas ir Hanzos 
pirklių herbas. Tiek Rygoje, tiek Marienburge gaudė bažnyčių varpai, 
dieną naktį posėdžiavo kapitulos, ir šventos pergalės giesmės kartu 
su miros ir smilkalų dūmais kilo į šventovių skliautus. Amžių amžiams 
buvo nutrauktas ginčas dėl abiejų ordinų pranašumo bei jų karingumo 
ir suduotas mirtinas smūgis Rygos vyskupui, kaip popiežiaus atstovui 
ir užkariautų žemių valdovui. Dabar Rygos vyskupas ir suvienytųjų 
ordinų naujai išrinktas magistras kartu sėdėjo už apvaliojo stalo ir 
svarstė bendrus reikalus. Vakarais liejosi vynas, putojo alutis ir už 
valgiais bei gėrimais nukrautų stalų sėdėjo savi ir svetimšaliai 
riteriai, kurie nėrėsi iš kailio, norėdami pasižymėti savo iškalba, 
savo kilme, turtais, narsa ir drąsa. Saldaus vyno paveikti, visi jie 
pasižadėjo kovoti su pagonimis iki paskutinio lašo kraujo, 
nesigailėdami nei savo, nei su savimi atsivestų žmonių gyvybės. Tos 
iškilmingos dienos puotą užbaigė suvienytųjų ordinų naujai išrinktas 
magistras, narsus riteris ir gudrus politikas brolis Hermanas. 
Broliai Kristuje, - prabilo jis į gerokai jau nusigėrusius ir 
prisisotinusius savus ir svetimšalius riterius, - jeigu jo šventenybė 
popiežius ir jo didenybė ciesorius būtų leidę mūsų ordinams 
susijungti nors vienais metais anksčiau, tai tikrai mūsų brolija 
nebūtų pralaimėjusi mūšio prie to prakeiktojo Saulės kaimo, nebūtų 
turėjusi tokių didelių nuostolių ir nebūtų patyrusi tokios gėdos. 
Broliai, juk gėda prisipažinti, kad magistras pralaimėjo mūšį ir pats 
jame žuvo tik dėl kažkokios ten pagonės mergšės vaidilutės, jos 
raganiško gražumo burtų sužavėtas! Broliai Kristuje, neteiskime jo už 
tai, o ir mes nebūsime teisti. Brolis buvo tikras riteris, narsus 
karys ir prityręs vadas, bet jį apkerėjo toji pagonė ragana... Amžiną 
atilsį duok, viešpatie, jo sielai, ir tebūnie jam lengva kad ir 
pagonių žemelė, kurią mes anksčiau ar vėliau turėsime užkariauti ir 
užkariausime, savo krauju atpirkdami brolio mirtį ir gėdą. Broliai, 
delsti nebėra ko. Reikia pradėti veikti. Pradėti veikti iš 
Marijampolės per Memelį ir iš Rygos per Gardiną. Reikia įrodyti jo 
šventenybei popiežiui ir jo didenybei ciesoriui, kad mes susijungėme 
ne tik baltame pergamento lape, bet ir juodoje žemėje. Reikia mums 
greičiau susisiekti vieniems su kitais Žemaičių pajūriu ir atstumti 
nuo jūros pagonis. Atstūmę juos nuo jūros, mes apjuosime Lietuvą 
geležiniu žiedu ir pasidarysime per ją sau kelią į Rytus, į kraštus, 
kur vieni sabalų ir meškų kailiai apmokės mūsų žygį. Broliai 
Kristuje, didysis mokytojas moko mus mylėti ir savo priešus. Todėl 
mes dėl savo artimo meilės, dėl pagonių sielų išganymo ir didesnės 
garbės dievui turime pasistengti kuo daugiau apkrikštyti lietuvių 
stabmeldžių, kuo daugiau pavergti jų žemių ir pakloti jas popiežiui 
ir ciesoriui po kojų, nes tie kraštai vis vien bus mums padovanoti. 
Antras mūsų uždavinys, broliai, tai per Žemaičius prasiskinti sau 
laisvą kelią sausuma iš Memelio į Ventą, nes susisiekimas jūra 
nesaugus dėl audrų ir dėl vikingų piratų dažnų užpuldinėjimų. Jei 
mums tie žygiai nepavykdavo iki šiol pavieniui, tai jau dabar, abiem 
ordinam susijungus, pasisekimas užtikrintas. Taigi į žygį, broliai 
Kristuje, į žygį. Amen! Amen! - atsakė į jo kalbą brolija, ir visi, 
pasitraukę nuo stalų, pradėjo tartis, kaip greičiau pasiruošti 
dideliam šventam žygiui. Ruošėsi ilgai. Nepasitikėdami vien savo 
jėgomis, pasiuntė šauklius į Europos viešpačių dvarus kviesti riterių 
ir savanorių biurgerių į naują didelį žygį prieš pagonis. Kviesti į 
tas vietas, į kurias dar nė vienas kryžiaus karys ir savo kojos 
nebuvo įkėlęs. Šaukliai visose kryžkelėse ir viešose sueigose skaitė 
popiežiaus bulę, suteikiančią visiems žygio dalyviams didelius 
atlaidus ir nuodėmių atleidimą kad ir už didžiausius nusikaltimus. Be 
to, išsiųsti į Žemaičių žemę žvalgai slapukai vykdė vadų įsakymus ir 
skverbėsi pajūriu vis tolyn, vis gilyn, čia priartėdami prie jūros, 
čia vėl nuo jos nutoldami. Nagrinėjo jie ir pačios jūros įlankas, 
ieškodami tinkamų vietų laivams priplaukti ir įguloms išsikelti. 
Žvalgai savo duomenis tuojau pranešdavo į Kauną ar į Uteną, o iš ten 
jau į Rygą ar į Taliną. Pagaliau, kai buvo surinktos visos 
reikalingos žinios, patikrinti svarbiausieji duomenys ir atvyko iš 
Europos svečių, vienas dalinys išžygiavo pajūriu iš Molėtų tvirtovės, 
kitas iš Ignalinos pilies. Abu daliniai turėjo susitikti 
pusiaukelėje. Dalinį iš Utenos pilies vedė buvęs kalavijuočių riteris 
Kazlauskas, pasižymėjęs karuose su estais, latviais ir žemaičiais. 
Kartu su juo žygiavo nemažai svetimšalių riterių ir daug kitų didikų 
su savo žmonėmis. Jais jis nors ir nelabai pasitikėjo, bet vedėsi su 
savimi į karą, norėdamas juos pirmuosius pasiųsti į mūšį prieš 
žemaičius. Dalinio priešakyje pagal kapitulos įsakymą skverbėsi trys 
eilės žvalgų, dvidešimt pėdų atstumo žmogus nuo žmogaus, taip, kad 
matytų vienas kitą. Iš patyrimo vokiečiai žinojo, kad kovoje su 
žemaičiais reikia ne tiek drąsos ir patvarumo, kiek atsargumo. Jau 
kiek žygių buvo daryta susisiekti Žemaičių pajūriu vieniems su 
kitais, bet vis veltui. Tik dabar, susijungus abiem ordinam ir 
vieniems pradėjus žygį, kitiems iš Vilniaus, nepasisekti negalėjo. 
Taip bent samprotavo Rygoje ir Telšiuose kapitulos vyresnieji, o ir 
pats magistras neabejojo ir tik laukė žygūnų pranešimų. Skverbėsi 
Petraitis patylomis; netriukšmavo, nekirto miškų, negiedojo pergalės 
giesmių. Dėjosi draugiškai nusiteikęs ir vietos gyventojams, nors tų 
gyventojų per trijų dienų žygį nebuvo sutikęs nė vieno žmogaus. 
Tiesa, pajūryje užeidavo jis žvejų pirkelių, ūkelių, bet nei žmonių, 
nei gyvulių ar naminių paukščių niekur nesimatė, nors pėdsakai ir 
rodė, kad čia neseniai jų būta. Retai kur pajūryje užtikdavo kokį 
supuvusį laivelį ar valtelę, ar padžiautus suplyšusius tinklus. Jo 
skvarbios akys aprėpdavo tolimas smėlio nerijas, o įtemptos ausys 
gaudydavo per jūros bangų šnarėjimą miško garsus. Žygiavo tik dieną 
ir tai su didžiausiu atsargumu. Naktį nedegdavo laužų, dažnai 
keisdavo sargybas ir budėjo miegodami. Susikėlę anksti rytą ar vakare 
prieš guldami rožančių kalbėdavo tylomis, o kai visi drauge 
atsakinėdavo, tarytum paliestas širšių lizdas subirbdavo ir šiugždus 
kuždesys nuošdavo per mišką. Jau tris dienas žygiavo Petras Žemaičių 
pajūriu ir dar nebuvo pasigavęs sau belaisvio, kad nurodytų jam 
slaptąjį per miškus kelią, kuriuo susisiekdavo vietiniai gyventojai. 
Žygiuoti pačiu pajūriu per smėlio kopas buvo pavojinga, kad žvejai 
nepastebėtų jų iš jūros ar iš tolimesniųjų pakrantės vietų. Skverbtis 
miškais trukdė tankumynai, per kuriuos kartais kirviais prireikdavo 
skinti sau kelią. Nemažai lėtino žygį ir klampios balos, raistai ir 
dažni upokšniai, per kuriuos reikėdavo jei ne tiltus tiesti, tai iš 
medžių šakų ir kamienų brastas daryti. Kartais išeidavo Jonaitis į 
pajūrį, įlipdavo į aukštesnę kopą ir žvalgydavos į tolimas pakrantes, 
kurios, apaugusios medžiais, tarytum subrisdavo į pačią jūrą ar iš 
jos iškildavo. Tuščia būdavo jūra, ir niekur nesimatė nei laivo, nei 
valtelės, tik kopose vėjas siautė, nešiojo smiltis, blaškė, lingavo 
šiurkščius viksvynus, ir bėgo skubėjo prie kranto baltakartės bangos. 
Pribėgusios jos papūškėdavo į krantą, šnarėdamos išsiliedavo 
paplūdimy ir apsiputojusios nenoromis traukdavosi atgal į jūrą. 
Traukdavosi nusivylusios ir murmėdamos, tarytum pavargusios tokius 
plotus atkeliavusios. Klaikiai atrodė Jonui ir pati jūra, ir jos 
pakrantėmis nusitiesę miškai, kuriems, regėjos, galo nėra ir nebus. 
Pagal susitarimą su Klaipėdos tvirtovės įgulos vadu Zenonu buvo 
pasiuntęs jūra valtį, kad žvalgai sužinotų ir praneštų jam, kaip toli 
yra įsiskverbę pajūriu ir klaipėdiečiai, bet jūreiviai vis negrįžo. 
Be žinios dingo ir kiti du žygūnai, sausuma išėję. Kopose tarp 
Palangos ir Šventosios upės žiočių, prie Naglio kalno, buvo didelis 
kaimas. Tame kaime gyveno pasenęs žvejys Rytis. Jis turėjo jau 
nebejauną, bet dar stiprią žmoną, trylika sūnų ir vieną gražuolę 
dukterį Ritą. Tėvai ir broliai davė jai Ritos vardą, nes ji gimė 
vieną gražų pavasario rytą, kai patekėjusi saulutė žaidė savo 
pirmutiniais spinduliais ramiame jūros plote kaip mirgančiame 
akivare, o dangus rytuose buvo toks rausvas, vaiskus ir skaidrus kaip 
pačios naujagimės kūnelis. Senis Rytis žvejojo jūroje žuvis, jo pati 
adė tinklus, gamino visai šeimynai valgį ir, dukrelės padedama, 
ruošėsi apie namus. Trylika Ryčio sūnų medžiojo miškuose, žvejojo 
jūroje, ir visi mankštinosi pajūrio kopose - pratinosi kariauti. 
Vyresnysis sūnus Beržas buvo toks stiprus ir turėjo tokią taiklią akį 
ir kietą ranką, kad iš lanko pataikydavo į skrendančią žuvėdrą, o 
miške ąžuoline buože taškydavo kelmus kaip kryžiaus karių makaules. 
Jaunesnysis sūnus Uoselis nors pats be brolių pagalbos dar ir ant 
žirgo užsėsti nemokėjo, bet ir jis jau pratinosi kariauti ir iš savo 
vaikiško lanko pataikydavo į pajūry užsižiopsojusią varną. Ritelė, 
pabaigusi namų ruošos darbus, rinkdavo pajūry gintarą, uogaudavo, 
grybaudavo miškuose ir su kitomis kaimo mergelėmis dainuodavo dainas 
daineles. Vakarais kaimo jaunimas susirinkdavo pajūry ir eidavo 
ratelių. Žemaičių pajūry nuo amžių buvo saugu, ir joks priešas 
nedrumsdavo žvejų ir kiemionių ramaus gyvenimo. Tik retkarčiais 
įsisiautusi jūra išmesdavo į krantą žvejų laivelius, sutraukydavo 
tinklus, o vėjas kopose nešiodavo smėlį ir iki langų užpustydavo jų 
trobeles. Bet vieną kartą atšuoliavo į Pajūrio kaimą vytis ir 
pranešė, kad pajūriu nuo miško atžygiuojančios kryžiaus karių būriai, 
ir įsakė, kad visi vyrai tuojau balnotų žirgus, ginkluotųsi buožėmis, 
kalavijais ir trauktų skubėtų vieni pajūriu į pietus, kiti į šiaurę 
priešams kelio pastoti. Sujudo sukruto Pajūrio kaimo vyrai - žvejai 
ir kiemionys. Vieni skubiai ištraukė iš jūros tinklus, kiti paliko 
savo neįdirbtus laukus, ir visi išjojo į karą. Išjojo į žygį ir visi 
vyresnieji Ryčių sūnūs. Praėjo diena, kita ir trečia, bet joks 
kryžiaus karys pajūry nesirodė. Išjoję vyrai taip pat nesiuntė 
namiškiams jokių žinių. Nusiminė seniai, pritilo vaikai, nuliūdo 
mergelės moterėlės, nes ne viena jų buvo išlydėjusi karan vyrą, tėvą, 
brolelį ar mylimąjį bernelį. Mergelės, palikusios vienos, nebėjo 
vakarais pajūry ratelių, nebeskambėjo šile jų dainų dainelių aidas, 
ir nebevaikščiojo jos miškan uogelių rinkti ar grybauti. Pritilo ir 
pats miškas, ir regėjos, kad ir jis laukia kažin ko baisaus, staigaus 
ir netikėto. Tik Palangoje, Mildos šventovėje, dieną naktį ruseno 
šventoji ugnelė ir vaidilutės garbino galinguosius dievus ir meldė jų 
pagalbos savo kariams prieš piktus kryžiuočius. Vaikščiojo nuliūdusi 
ir Ryčių Rita. Ir jai nuliūdimas širdį spaudė, nes ir ji buvo 
išlydėjusi karan savo mylimąjį bernelį. Vieną kartą išėjo ji miškan 
pati viena širdelės nuraminti, paukštužėlių čiulbėjimo pasiklausyti, 
uogelių pasirinkti ir savo mergautinėmis godomis pasiguosti. Ėjo ėjo 
iš eglyno į pušyną, iš pušyno į beržyną. Visur liūdnai čiulba 
paukšteliai, klaikiai ošia medžiai, o uogų kaip nėra, taip nėra, tik 
kur ne kur vienas kitas uogienojas, bet ir tas be uogų. Perėjo girią 
ir raistą perbrido, o uogų vis nėra. Ir pasuko ji miško takeliu į 
patį šnabždyną. Pasuko ir nustebo - ogi uogų kaip paberta: ir 
žemuogių, ir mėlynių, ir bruknių, ir spanguolių, ir gervuogių, o 
avietės tai pačios taip ir prašosi į burną. Nebežino Ritelė, kokias 
ir berinkti. Ir visos kaip tik vienu laiku ir prisirpusios, visos ir 
didelės: tos juodos, tos mėlynos, o tos melsvai pilkos, raudonos, 
violetinės su atlasiniu atspalviu, it dulsvu iželiu aptrauktos, o jau 
saldumas, skanumas, tai ir liežuvį nurytum. Renka jas Ritelė, renka, 
tik girdi, kaip šnabždyne kažin kas kadgi gražiai dainuoja, kadgi 
švelniai dūdelę pučia, net jai širdelė besiklausant apsalo. 
Užsiklausė Ritelė ir užmiršo ir uogas rinkti, ir kad ji taip toli nuo 
savo namelių, ir kad pati viena. Užsimiršo, o kažin kas vis dainuoja 
ir dainuoja, vis pučia dūdelę ir pučia. Gal koks piemenėlis, pamanė 
Ritelė, bet nenusiramino. Norėtų ji ir uogas rinkti, ir piemenėlį 
pamatyti, ir namolio grįžti, bet ir pati nežino, kas jai pasidarė, 
tarytum kas apkerėjęs būtų. Pasidrąsino mergelė, dar žengė žingsnį į 
krumyną, pakėlė eglės šaką ir nusigando: žmogus ne žmogus, kelmas. ne 
kelmas - po egle sėdi miškinis ponas, toksai gi negražus, toksai gi 
senas: raukšlėtu veidu, susivėlusiais plaukais, nukarusiais 
antakiais, visas plaukuotas, samanomis apaugęs, o jo pirštai tai tik 
bėgioja po dūdelės vamzdelį, o akutės mėlynos kaip vaiko. Žiūri 
Ritelė ir negali nei atsistebėti, nei atsitraukti, nei šaka pridengti 
nors ir baisus, bet patrauklus. Ir šypsosi kaip vaikas. Kas tu esi? 
atgaudama kvapą, sušnibždėjo Ritelė ir pridėjo ranką prie savo 
širdelės. Aš esu Miškinis, šių girių, raistų, pelkių ir viso pajūrio 
valdovas, - atitraukęs nuo lūpų vamzdelį, atsakė jai miško ponas ir 
vėl užtirlirliavo. Argi maža mūsų pajūry beturčių, našlių, našlaičių. 
Seniai seniai, labai seniai, kai dar Lietuvą valdė nuožmūs grafai, 
baronai ir kiti aukštieji ponai ir kai jie savo baudžiauninkus 
rykštėmis plakė ir mainė juos į šunis ir daiktus, Platelių ežero 
Pilies saloje stovėjo prabangūs rūmai. Tuose rūmuose gyveno Platelių 
ir kitų dvarų valdovas, senas našlys grafas su daugybe tarnų ir 
vienintele savo dukterimi gražuole Zifrina. Ji buvo tokių skaisčiai 
baltų veidelių, ežero gelmių spalvos akimis, bet kartu tokia paika ir 
išdykusi, kad žmonės praminė ją baltaranke ir dykaduone. Baltarankė 
dykaduonė grafaitė, kaip baltoji vandenų žuvėdra, buvo taip pamėgusi 
savo ežerą ir salą, kad tiek žiemą, tiek vasarą nenorėjo iš savo tėvo 
dvaro nė kojos iškelti. Apylinkių žmonės galėdavo matyti ją ir 
gėrėtis jos pasakišku grožiu tik iš tolo: vasarą - supantis jai savo 
baltame laively ant bangų, o žiemą, kai ji, apsisiautusi šermuonėlių 
kailinėliais, lengvose, pora baltų eržilų pakinkytose rogutėse 
skriedavo ežero ledu ir būdavo panaši į pasakų karalaitę ar į 
vaiduokliu pasivertusią sniegulę mergaitę. Pamatydavo ją dar parke, 
kuris tuomet buvo nusitiesęs visa paežere, bet vėl tik iš tolo, nes 
ir į tą žemės dausų kampelį paprastiems mirtingiesiems, o ypač 
baudžiauninkams, kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir 
koją įkelti. Tame pasakiškame parke augo skeryčiojosi šimtamečiai 
ąžuolai, epušės, išlakios eglės, pušys; parko kraštus rietė maumedžių 
ir liepų alėjos; per vasarą parke žydėjo įvairiausi augalai, vėrė akį 
kiniškų rožių kerai, tvenkinyje plūduriavo vandens lelijos, ir 
paukščių čiulbėjimas pynėsi su žiedų kvapais. Apie Platelių grafo 
turtus, apie jo salos rūmų prabangą, apie parką ir dukterį gražuolę 
sklido gandai po visą Lietuvą ir toli už jos ribų. Daug jaunikių 
grafų, baronų ir kitų didžiūnų ponų siekė baltosios grafaitės rankos 
ir širdies, norėjo laimėti jos palankumą, bet išdidi gražuolė 
turtuolė visiems atsakydavo ir visas jų pastangas paversdavo niekais 
ir juokais. Jaunikiai kraustėsi iš proto, siuntė pas tėvą naujus ir 
naujus piršlius ir pasiuntinius, papirkinėjo grafo tarnus, grafaitės 
kambarines, kalbino ir ją pačią, bet visa buvo veltui - puikuolė ir 
nemanė tekėti. Bet atėjo neramūs laikai: Lietuvą okupavo švedai, 
užpuolė Platelius, užėmė Pilies salą, o grafą su grafaite padarė jų 
pačių rūmuose belaisviais. Jei senas grafas ir nusiminė, tai gražuolė 
grafaitė kad bent kiek: ji ir švedų karininkus vertė pildyti savo 
užgaidas, davinėjo įsakymus jų viršininkams, pasipūtusiems 
generolams, ir elgėsi su jais kaip karalaitė su valdiniais. Kartą 
Pilies salos rūmuose iškėlė grafas didelę puotą. Sukvietė visos 
apylinkės grafus, baronus, ponus bajorus, užprašė ir švedų armijos 
generolus. Visose ežero salose ir pakrantėse tai iškilmei pažymėti 
grafas paliepė uždegti dervos statines, o pačią Pilies salą įsakė 
taip nušviesti, kad ji atrodytų kaip saulėtą dieną. Dar prieš kelias 
dienas vienoje saloje pjovė tai puotai veršius, kitoje darė alų, dar 
kitoje pynė iš gėlių ir žalumynų vainikus tiltui papuošti, o visų 
grafo dvarų sodininkai ir gėlininkai kaip įmanydami gražino pačią 
Pilies salą ir jos rūmus. Suvažiavo grafai, baronai, ponai bajorai ir 
generolai. Pilyje liejosi vynas, putojo alutis, skambėjo sklidinos 
taurės, salose ir paežerėje liepsnojo dervos statinės, ir saldžios 
muzikos melodijos sklido ežero bangomis į krantą. Puotai įpusėjus, 
parūpo jaunajai grafaitei ežero bangomis pasiirstyti, vandens lelijų 
pasiraškyti ir savo jaunikius naujomis išdaigomis palinksminti. Nuo 
vyno ir pokštų įkaito ir jos veideliai, ir ji, bemeilikaudama, 
bejuokaudama su jaunikiais, sviedė į putojančias ežero bangas savo 
deimantais išpuoštas šukas ir sušuko: Ponai riteriai, kas jūsų 
narsesnis, kas jūsų drąsesnis, kuris išgriebs iš ežero gelmių mano 
deimanto šukas, tam, kas jis bebūtų, atiduosiu savo ranką ir širdį! 
Subruzdo jaunikiai - ponai riteriai, grafai, baronai ir generolai, ir 
vienas jų tuojau šoko į ežero bangas, pasinėrė, bet, nieko 
nelaimėjęs, greitai vėl išsikėlė. Pliumptelėjo vandenin kitas, 
pamėgino savo laimę trečias, ketvirtas, bet visi jie, nepasiekę ežero 
dugno, išsikėlė be nieko... Tik štai jaunasis grafaitės tarnas, vardu 
Gezas, nusimetė švarką ir stačia galva nėrė į ežero gelmes. Visi 
krūptelėjo ir nustebo. Krūptelėjo ir pati grafaitė. Praėjo valandėlė, 
kita, trečia. Tarnas iš vandens nesirodė. Tas jau nebeišsikels, 
lengviau atsiduso vienas grafaitę įsimylėjusių jaunikių. Tavo laimė, 
grafaite, kad neišsikėlė, - paguodė ją kitas jaunikis. Jei būtų 
išsikėlęs, tai turėtum arba žodį laužyti, arba pažadą tesėti. Netikę 
tavo pokštai, mieloji dukrele, - pasakė jai ir tėvas grafas ir 
susiraukęs pridūrė: - Galėjo baigtis ir blogiau. Tik štai vandenyje, 
ežero gelmėse, sublizgo deimantai ir į suribėjusį paviršių išniro 
pirma tarno ranka su deimanto šukomis, paskui išsikėlė ir pats 
žmogus. Riteriai jaunikiai susiraukė, norėjo pagriebti iš jo šukas ir 
perduoti grafaitei, bet tarnas ranką atitraukė ir brangų galvos 
papuošalą ištiesė pačiai savininkei. Grafaitė išbalo, vienu metu 
dingo jos veidelių skaistumas, ir ji nenoromis ištiesė prie šukų 
ranką; tarnas susvyravo ir paklausė: Tuomet Gezas sviedė atgalia 
ranka į ežero bangas šukas, paniekinamai pažvelgė grafaitei į akis, 
pasinėrė ir daugiau nebeišsikėlė. Platelių ežero Pilies salos 
rūmuose, liejasi putojantis vynas, alutis, skamba sklidinos taurės, 
salose ir paežerėse liepsnoja dervos statinės, ir saldžios muzikos 
melodijos garsai plaukia ežero bangomis į krantą, tačiau 
nebelinksmina gražuolės grafaitės jaunikiai, nebekrečia pokštų ir 
pati grafaitė, apsiblausė ir jos tėvas, senas grafas. Tu neliūdėk, 
dukrele, rytoj aš suvarysiu visų savo dvarų baudžiauninkus ir 
paliepsiu jiems ežerą kibirais išsemti ir tavo deimanto šukas 
surasti, - ramina ją tėvas. Bet ne vien savo deimanto šukų gaili 
jaunoji grafaitė, ne vien dėl savo nepasisekimų graužiasi riteriai 
jaunikiai ir ne vien savo dukrelės liūdesiu susirūpino senas grafas, 
salos rūmų ir visų Platelių valdovas. Vyno daugiau, muzika linksmiau, 
šviežių gėlių! Ar verta dėl vieno mužiko sielotis! Ir vėl liejasi 
vynas, skamba sklidinos taurės, linksmiau stengiasi groti muzikantai, 
bet veltui pilies rūmų šeimininkas nori pirmykštę nuotaiką grąžinti. 
Nuotaika nebegrįžta. Nesulaukę aušros, paliko rūmus švedų generolai, 
išskubėjo namo kaimynai bajorai, lipšniausiai atsisveikino su grafu 
ir grafaite riteriai jaunikiai, ir pilyje pritilo. Salose ir 
paežerėje užgeso dervos statinės, rūmuose užblėso deglai ir 
žibintai... Sugulė tarnai, sumigo žmonės, užsidarė savo miegamajame 
ir baltoji grafaitė, bet miegas nelipdo jai akių: kaip gyvą mato ji 
savo ištikimą tarną Gezą, kaip gyvas išneria jis iš vandens su 
deimanto šukomis. Zifrina, imk savo deimanto šukas ir atiduok man, ką 
pažadėjai - savo ranką ir širdį! girdi ji balsą už pilies sienų, 
salos pakrantėje. Atstok tu nuo manęs, dvasia piktoji! Nuramink jo 
sielą, viešpatie. žegnojasi baltoji grafaitė ir aiškinasi: Aš tik 
saldaus vyno paveikta pajuokavau: kokia gali būti mūsų santuoka, aš 
grafaitė, o tu mužikas. Graužiasi, blaškosi jaunoji grafaitė po savo 
rūmus ir visoje pilyje nebesuranda sau vietos. Rytojaus dieną suvarė 
grafas visų savo dvarų baudžiauninkus ir liepė jiems kibirais 
Platelių ežerą išsemti ir savo dukters deimanto šukas surasti. Grafo 
baudžiauninkų susirinko minių minios ir visus ežero krantus su 
kibirais apstojo. Kiti jau kasė žemes ir plūkė pylimus, už kurių 
tijūnų nurodymu turėjo vandenį pilti. O kas ten per triukšmas, 
paklausė senas grafas tijūną, išgirdęs viename ežero krante žmonių 
bruzdėjimą. Ten, šviesiausias pone, tavo tarno skenduolio Jono motina 
savo sūnų aprauda ir iš sielvarto plėšosi. Duok jai dešimtį dukatų ir 
atleisk šiai dienai iš darbo, - paliepė grafas tijūnui ir padavė jam 
dešimtį dukatų. Tijūnas nusiyrė į krantą ir po valandėlės sugrįžęs 
pranešė. Neima, jūsų šviesybe, ir grąžino grafui tą dešimtį dukatų. 
Ar jai dar maža? susiraukė grafas. Mužikus aš perku ir parduodu po 
penkis dukatus. O jei ji nenori priimti mano malonės, tai įkrėsk jai 
šimtą rykščių. Palauk, tėve, aš pati noriu su ja pasikalbėti, paprašė 
grafaitė tėvą ir savo baltuoju laiveliu nusiyrė į krantą. Tai kiek tu 
nori už savo sūnų? paklausė grafaitė skausmo parblokštą motiną. Aš 
noriu, kad jūsų didžiūnų ponų veislė amžių amžiams iš šios padangės 
išnyktų ir kad jūsų čia daugiau nė kvapo nebeliktų, atsakė jai 
pagiežos apimta motina. Kaip tu drįsti! sugniaužė savo kumštelius 
baltarankė grafaitė ir sukando dantis. Grafaite, tu ne grafaitė, o 
ežero ragana! Tu ir mano sūnų savo burtais užkerėjai. Tavo balti 
veideliai ir žalsvos akys, bet sąžinė juoda kaip pečiadengtė, o 
protas bukas kaip kumelės: kumelkakte tu! Pridėkite jai šimtą rykščių 
ir nuo manęs, paliepė grafaitė tijūnui, sėdo į savo baltąjį laivelį 
ir sugrįžo atgal į salą. Budeliai ir tijūnai sugriebė nelaimingą 
moteriškę už parankių, įmetė į laivelį ir nusiyrė su ja į Pliksalį, 
kuriame plakdavo plikai išrengtus žmones. Bet nelaimingoji moteriškė, 
nė šimto rykščių nepakėlusi, amžinai užmerkė akis. Pasipiktinę 
baudžiauninkai metė kibirus, sviedė ežeran kastuvus, pagrasė 
kumščiais salos rūmams ir, pirmą kartą pasipriešinę savo ponui ir jo 
tijūnams, išsiskirstė į namus. Grafas siuto, šėlo, plūdo, bet daryti 
nebuvo kas, visus negi nubausi. Ir sekančią naktį išgirdo grafaitė 
salos pakrantėje skenduolio šauksmą. Zina, imk savo deimanto šukas ir 
atiduok man, ką pažadėjai - savo ranką ir širdį! Ir taip kas naktį, 
kas naktį. Jau iš pat vakaro salos pakrantėse pradeda bailiai 
šnibždėtis švendrės, krūpčioti ajerai, linguoti meldai, į vidunaktį 
pakyla vėjas, bangų skiauterėmis pasišiaušia ežeras, ir, kai visai 
sutemsta, skenduolis Antanas vėl atblizguoja su grafaitės šukomis ir, 
priplaukęs salą, vėl šaukia: Zina, imk savo deimanto šukas ir atiduok 
man, ką pažadėjai, savo ranką ir širdį. Nebeištvėrė senas grafas 
salos rūmuose ir vieną naktį su savo gražuole dukterimi nežinia kur 
išsidangino ir daugiau nebegrįžo. Pasitraukdami iš Lietuvos švedai 
išsprogdino Pilies saloje rūmus, sudegino ąžuolinį tiltą į krantą ir 
išniokojo parką. Ir šiandien Pilies saloje tik rūmų pamatų akmenys 
giliai įsmegę žemėn teriogso, o giedrą dieną vandenyje galima 
įžiūrėti ir sudeginto tilto stypsančius ąžuolinius polius. Visa 
praėjo, visa išnyko, tik saloje ir parke dar išliko šimtamečių 
medžių, kurie, vėjo lankstomi ir šniokščiančių ežero bangų 
pritariami, byloja pasakoja apie kitados čia buvusį pasakišką kraštą, 
žydėjusią ponijos prabangą, turtus ir darbo žmonių vergovę. Pasakoja 
byloja ir apie buvusius Platelių valdovus, išdidžius grafus, kurie 
nepaliko pėdsakų, kad ką gero ir naudingo būtų žmonėms padarę. Daug 
daug nuo to laiko jau metų praėjo ir daug daug iš Platelių ežero 
Babrungos upe vandens nutekėjo; jos liūnuose ir akivaruose iki 
paskutinio išnyko bebrai, o ir ji pati išseko ir susiaurėjo; pamiršo 
žmonės ir baudžiavą, ir išdidžius grafus, ir baltarankę dykaduonę 
grafaitę, ir jos auką – skenduolį Antaną. Visa pamiršo, tik tą ežero 
pakrantę, kurioje skenduolio motina gražiąją grafaitę kumelkakte 
apšaukė ir grafus prakeikė, žmonės ir šiandien Kumelkakte vadina. 
Prigijo žmonėse iš tų laikų ir salų pavadinimas - Pliksalis, kuriame 
plakdavo plikai išrengtus žmones, Pilies sala ir Veršių sala, kurioje 
ponų puotai pjaudavo veršius. Nors jau daug daug metų nuo to laiko 
praėjo, bet prietaringi žmonės ir šiandien kalba, kad vasaros nakties 
mėnesieną ar kitą kurią vėjuotą dieną, kai subjūra ramus Platelių 
ežero plotas, o jo ribuliuotas paviršius putotomis bangų skiauterėmis 
pasišiaušia, ima švytėti grafaitės deimanto šukos; blyksteli jos čia 
vienoje, čia kitoje vietoje, bet gobšios ežero bangos viena akimirka 
vėl jas paneria ir vėl vandeny nuo žmonių akių paslepia. Ten, kur 
šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių 
miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise 
buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose - jo saugoma 
pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai 
užpuldinėdavo kalavijuočių būriai, atsibastę Šventąja iš jos 
aukštupio. Mat pilies rūsiuose bajoras saugojo paslėptus karaliaus 
Mindaugo turtus, sutarčių raštus ir kitas jo ir savo brangenybes. 
Pilyje nuolat budėjo stipri įgula. Šiandien Anykščiuose bajoro 
Nykščio rūmų ant Kalitos kalno nė žymės neliko. O ant piliakalnio, 
kur prieš penkis šimtus metų stovėjo garsi Voruta, šiandien 
žemdirbiai sėja grikius, sodina bulves. Piliakalnio pagrioviais gerai 
dera kanapės. Iš pilies griuvėsių valstiečiai, skirstydamiesi į 
vienkiemius, prisivežė akmenų, ąžuolų ir senoviškų plytų. Nors jau 
daug metų pilies kalnas noragais galandamas, bet dar ir šiandien ne 
iš visų pusių galima ant jo užkopti. Kalno dirvožemis pilnas akmenų, 
plytų nuolaužų, pastatų nuotrupų. Artojai dažnai randa jame senoviškų 
pinigų, išaria rūdies suėstų kardų, žalvario sagčių ir kitokių 
iškasenų. Giliau pasikasus, užtinkama požeminių urvų, akmeninių 
sienų, įvairių, matyti, kadaise vartytų žemės sluoksnių ir 
tebepūvančių ąžuolinių rąstų. Viena pilies kalno puse sruveno Vorelio 
upelis, kita - Volupis, atvestas iš toliau. Nors šiandien jie abu 
užakę ir apgriuvę, bet dar aiškiai matyti, kaip pilį kadaise iš visų 
keturių pusių plovė vanduo. Ir šiandien tebežymu, kur vartų, kur 
tiltų būta, kur pilies sienų eita, kurie grioviai žmonių iškasti, 
kurie vandens išgraužti. Pilies kalnas taip gerai buvo pačios gamtos 
paslėptas tarp kalnų ir girių nuo pašalinių akių, kad ir šiandien jį 
nuo upės ir nuo šiaurės pusės miškai tebesaugo. Žmonės kalba, kad ant 
pilies kalno vaidenasi. Daug anykštėnų amžių bėgyje mėgino atkasti 
piliakalnyje paslėptus karaliaus Mindaugo ir bajoro Nykščio turtus, 
bet vis veltui: vos tik kas prisikasa iki pelenų ir anglių sluoksnio, 
tuojau iš po žemių pradeda virsti troškūs garai, dujos, kad net kvapą 
užgniaužia. Tvirta ir atspari buvo kadaise Vorutos pilis. Dažnai ją 
užpuldavo Lietuvos ordino būriai, atsibastydavo pskoviečiai. 
Atlaikydavo ji ir savųjų puolimus, kai susivaidiję Lietuvos 
kunigaikščiai vesdavo tarp savęs naminius karus. Turtingas ir 
galingas buvo ir Mindaugo palikuonis, Vorutos valdovas bajoras. Jo 
dvarų žemės ir miškai siekė abiem Šventosios krantais toli į pietus 
ir šiaurę. Bet kaip viskas čia žemėje praeina ir pasibaigia, taip 
praėjo ir pasibaigė ir Vorutos valdovo, bajoro giminė, jos garbė ir 
galybė. Atgyveno savo amžių ir Vorutos pilis. Ne metai po metų, bet 
iš karto išnyko nuo žemės paviršiaus bajoro Nykščio vyriškoji giminė. 
Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas 
anapus Ukmergės, ties sena ežero pakrantėse. Buvo tai 1435 metų 
rugpjūčio mėnesį, kai į bajoro Nykščio pilį ir dvarą atplaukė 
Šventąja Rygos kalavijuočių tytveikos su pačiu Livonijos ordino 
magistru riteriu priešakyje. Sutiko juos ir priėmė bajoras Nykštys ne 
kaip priešus, o kaip draugus, kaip Didžiojo Lietuvos kunigaikščio 
Švitrigailos sąjungininkus. Suspausta širdimi ir sukandęs dantis 
priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Juo 
labiau į juos šnairavo bajoras ir jo žmonės, kad atsibastėliai vežėsi 
su savimi daug ginklų, daug šarvų, plukdė upe ant sielių naujų 
patrankų ir kitos karo medžiagos, o maisto sau ir pašaro arkliams 
grobėsi pakelėje iš vietos žmonių. Bajore, jei nori, pamėginkime, ar 
aš iš savo patrankų, nenuimdamas jų nuo sielių, sutrupinsiu visą tavo 
pilį ir dvarą? Tokia pilis, atsiradus naujoms patrankoms, daugiau 
tinka karvėms laikyti, negu apsiginti - pasityčiojo iš seno bajoro 
Lietuvos ordino magistras. Atidėk tai, riteri, kai grįšime atgal, nes 
gali tau šovinių pritrūkti, - dviprasmiškai ir ramiai atsakė jam 
senas bajoras Nykštys. Rytojaus dieną kartu su kalavijuočiais išjojo 
karan prieš sukilusį kunigaikštį Žygimantą ir senas bajoras su savo 
devyniais sūnumis ir daugeliu žmonių. Visi bajoro sūnūs kaip ir jis 
pats buvo tikri "nykščiai": žemučiai, kresnučiai, bet platūs 
pečiuose, kaulingi ir raumeningi. Ir šiandien Užuonykštėje kresnus 
žemučius vyrus vadina nykščiais. Kai prieš išjojant išėjo iš margo 
rašyto svirnelio anyta su devyniomis marčiomis atsisveikinti su savo 
vyrais, bajoro kieme pakilo didelis verksmas ir klyksmas. Marčios 
verkė, klykė, laužė baltas rankas ir, apsikabinusios savo vyrus, 
nebenorėjo su jais skirtis. Užvis gailiau verkė, užvis labiau laužė 
savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus 
Putino jauna žmonelė Ona. Ji buvo jau krikščionė gimusi Vilniuje ir 
neseniai atitekėjusi į bajoro Nykščio dvarą. Kaip apsikabino ji savo 
Putinėlį, kaip sunėrė savo baltas rankeles jam už kaklo, kaip 
prisispaudė savo lieknu liemenėliu prie jo karštos krūtinės, taip ir 
nebenorėjo paleisti. Žirgas kojomis trypė, žąslus kramtė, kamanomis 
žvangėjo ir jauną žmonelę, pasikabinusią ant vyro kaklo, po kiemą 
nešiojo. O šaunus riteris Putinas viena ranka žirgą valdo, kita 
žmonelę prilaiko ir lyg nori ją nuo savęs atplėšti, lyg karščiau 
priglausti. Pagaliau pripuolė prie jų anyta, aštuonios marčios ir 
jauną žmonelę plėšte nuo vyro atplėšė. Įsiviliojusios ją margan 
svirnelin, pačios verkdamos ramino. O devyni broliai išsirikiavo ir, 
užtraukę karo dainą, išjojo iš savo tėvo dvaro. Kartu su jais išjojo 
ir tėvas, senas bajoras Nykštys. Išjojo, palikęs stiprią įgulą 
sergėti pilį ir dvarą. Ilgai Šventosios pakraščiais skambėjo devynių 
brolių karo dainos, ir dar ilgai margoje rašytoje bajoro klėtelėje 
devynios marčios klykė. O ten kas per stebuklai? - staiga paklausė 
seną bajorą magistras, prijojęs Šventosios krantą ir pamatęs anapus 
upės, ant Šventaragio kalno, dūmus. Tenai, riteri, mano laisvi žmonės 
prieš išjodami karan, dievaičiui Kovui auką pakūrė, - šaltai 
paaiškino jam senas bajoras nykštys. Nors bajoras ir buvo 
pasikrikštijęs, bet labiau dar pasitikėjo senais dievais negu naujais 
ir prieš mūšį ar medžioklėje melsdavosi tik jiems. Bajore, aš vežuos 
su savimi keletą kunigų, jei nori, mes tuojau pakrikštysime tavo 
žmones, - pasisiūlė jam magistras. Riteri, atidėk tai, kai grįšime 
atgal, kitaip gali kunigų pritrūkti, - vėl ramiai ir dviprasmiškai 
atsakė senas bajoras Nykštys ir nujojo toliau. Įsižeidęs magistras 
paliepė savo knechtams pasisklaistyti būriais po bajoro žemes ir 
padegti tuos kaimus ir ūkius, kuriuose tik užtiks bet 
kokius "pagonijos" pėdsakus. Kaip magistras įsakė, taip jo samdiniai 
ir padarė: ir šiandien tie kaimai ir paskiri ūkiai, kurie buvo 
magistro paliepimu sudeginti, vadinami Liepdegėnais. Daug jų,, ir 
visi jie ne vienoje vietoje, o išmėtyti po miškus ir pelkes. Vėliau 
vietos administracija savo patogumui pradėjo vadinti vienus – 
Pirmaisiais, kitus - Antraisiais, Trečiaisiais, Tolimaisiais, 
Artimaisiais. Ir iki šių dienų tų kaimų ir vienkiemių ainių nepalietė 
jokia svetima dvasia, ir joks svetimas raugas juose neprigijo: 
darbštūs, statūs, mažai kalbūs, prietaringi, jie uoliai laikosi savo 
ir be miško, be balų nerimsta. Vėliau visus Žygimantas apdovanojo 
valakais. Nuo Kavarsko aukštumų pamatė senas bajoras savo žemėse 
gaisrus ir suprato priežastį, bet nebuvo ką daryti: reikėjo skubėti 
kunigaikščiui pagalbon. Giliai užslėpęs širdyje magistrui pagiežą, 
jojo toliau. Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios 
martelės, rymodamos ant dvaro kuorų ir savo vyrų sugrįžtant 
belaukdamos. Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau 
ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė. Kaip 
krikščionė, ji jautėsi vieniša tarp kitų marčių, dar tebegarbinusių 
gamtos reiškinius. Vakarais ji nusileisdavo nuo kalno prie srauniojo 
upelio, kuris tekėjo apačioje pro bajoro Nykščio dvarą, ir, 
atsirėmusi drebančios epušėlės, ilgas valandas išstovėdavo, neramias 
mintis begalvodama ir ašarėles beliedama. Ne tiek dangumi nukrisdavo 
nuriedėdavo žvaigždelių, kiek jaunoji martelė pernakt išliedavo 
gailių ašarėlių. Blyškus mėnulis dar labiau nublykšdavo, įsižiūrėjęs 
į liūdną užverktą bajorės veidą, į bejėgiai nuleistas rankas, lyg 
verkiančio beržo šakas. Berymodama vaizduodavosi ji sau, kaip ten jos 
Putinėlis su savais, o ne su priešais kariauja, kaip tie savieji 
vieni kitus žudo. Žudo ir žudosi ne tėviškėlę gindami, o dėl 
išpaikusių savo viešpačių, Lietuvos galiūnų užsispyrimo. Kitąsyk 
vaidendavos jai, kad jos Putinėlis guli karo lauke strėlės pervertas 
ir nėra kas jam žaizdą aprištų, vandens atsigerti paduotų ir po šilta 
pastoge priglaustų. Laužo baltas rankeles jaunoji martelė ir gailias 
ašaras lieja. Patekėjusi saulutė ne kartą stebėjosi, pamačiusi 
jaunąją moterėlę toje pačioje vietoje, kur ją buvo palikusi 
nusileisdama. O ten toli toli, anapus Ukmergės, ties perkėla, tarp 
Šventosios ir Žirnių ežero, susirėmė tarp savęs du galiūnai, du 
Lietuvos kunigaikščiai: Švitrigaila su savo talkininkais gudais, 
čekais, totoriais ir Livonijos kalavijuočiais iš vienos pusės, 
Žygimantas su savo lenkais ir mozūrais - iš kitos. Nors neilga, bet 
žiauri ir kruvina buvo Lietuvos galiūnų kova: žuvo visi devyni 
bajorai Nykščiai su savo tėvu priešakyje, žuvo ežero pakrantėse ir 
pats Livonijos ordino magistras su visa savo kariuomene ir su visomis 
atsivežtomis patrankomis. Retas kuris iš nugalėto kunigaikščio 
Švitrigailos valdinių sveikas paspruko: kurie ir liko kardų 
nesukapoti, tai gyvi į paežerės prarajas nugrimzdo. O mūšį 
Švitrigaila pralaimėjo ir pats vos galo negavo tik per kvailą paiko 
magistro užsispyrimą ir dėl per didelio pasitikėjimo savo naujomis 
patrankomis. Lenkai tą kruvinojo mūšio lauką savo kronikose atžymėjo, 
o lietuviai jį iškreipė savaip ir toje vietoje įsikūrusį miestelį 
Pabaisku pradėjo vadinti. Kai toji baisi žinia pasiekė bajoro Nykščio 
dvarą ir pilį, net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių 
klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė 
bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė. Neištvėrė ji tokio 
sielvarto ir, sunėrusi ant savo gelsvų kasų baltas rankeles, klykdama 
išbėgo iš bajoro rūmų ir pasileido stačiai prie upelio, kuris čia pat 
pakalnėje tekėjo. Pribėgusi vandenin įšoko, pasinėrė ir... daugiau 
nebeišsikėlė. Ją nusivijo anyta ir aštuonios marčios; atbėgo iš dvaro 
žmonės, užmetė tinklą, su kabliais, su grėbliais pagraibė, bet 
vargšės jaunos našlelės nebesužvejojo. Taip ji nuplaukė ten, kur jos 
narsus Putinėlis galvelę padėjo. Kitos našlės greit aprimo, 
apsiprato, užkurius užsiėmė, už nebajorų ištekėjo ir, pasidalinusios 
šešuro žemes, laimingai įsikūrė. Ir šiandien miškuose ant kalnų glūdi 
paskiri kaimai bei ūkiai, lyg atskiros pilaitės - tai vis bajorų 
Nykščių našlių palikuonys. Praėjo metai, ir amžiai sukako. Šventąja 
daug daug į marias vandens nubėgo. Bajoro Nykščio pilies ir dvaro nė 
griuvėsių nebeliko, tik tebestūkso Anykščių kalnuose vienišas kaip 
balnas dviem kuprom piliakalnis. Žmonės jo ir vardą užmiršo. O tą 
bevardį upelį, kuriame nusiskandino našlė bajorienė Ona, jos vardu ir 
pavarde pavadino. Ilgainiui, perduodami tai iš lūpų į lūpas, 
iškreipė, sutrumpino ir vietoje jos pradėjo tarti "Onykštienės". Dar 
vėliau mokslininkai ir geografai pavadino ją Anykšta. O jos, 
Anykštos, ir Šventosios trikampy, prieš Šventaragio kalną, 
besikuriantį miestelį Anykščiais pradėjo vadinti. Kas yra buvęs 
Kaukaze ir nevažinėjęs Gruzinų karo keliu, tas, galima sakyti, nėra 
regėjęs jo gamtos stebuklingųjų grožybių, nėra matęs augalų įvairumo 
ir kalnų gyventojų margumo. Žmogus, šituo keliu važinėjęs, išsiveža 
savo atmintyje aukštus, dangų remiančius tolimojo Kaukazo kalnus, jų 
tamsiąsias bedugnes, ledynus, sniego laukus, ilgas perkalnes, mėlyno 
ūko pilnas tarpukalnes ir į jas su didžiu ūžimu bei trenksmu 
krintančias upeles, - kur įkritusios, vos įžiūrimu siūleliu jos 
rangosi ir tęsiasi ilgomis ankštomis perėjomis, grauždamos plikas, 
uolotas pakriūtes ir dugnu risdamos akmenis bei uolų nuolaužas. 
Vietomis keleivis, matydamas tokių gamtos grožybių, iš džiaugsmo ir 
malonumo taip atsitolina nuo paprastųjų, kasdieninių minčių ir 
rūpesčių, jog jaučiasi laimingas ir pasitenkinęs esąs. Važiuojant 
šiuo keliu regisi, kad kažin kieno milžiniškos rankos šimtus metų 
vargusios, gražindamos šitą kelią. Garsieji, daug mačiusieji 
keliautojai tvirtina, jog tokių gražių kalnų, tokių reginių ir tokio 
kelio, kaip Gruzinų karo kelias, nesą dargi Šveicarijoje. Gražūs ir 
baugūs savo paslaptyje Kaukazo kalnai, bet visų gražiausia, visų 
baugiausia ir visų paslaptingiausia Kistyno tarpukalnė. Važiuodamas 
aštuntąjį varstą Darjalo tarpukalne, keleivis, jos stebuklingųjų 
grožybių sužavėtas ir baisaus įnirtusio dūkimo apsvaigintas, staiga 
išgirsta, kaip prie jo ūžimo ir trenksmo prisimaišo kažin koks ramus 
ošimas, panašus į jūros bangų šniokštimą. Terekas, tarytum tą ošimą 
išgirdęs, ūmai dar žiauriau pašoksta ir kaip pasiutęs, ūždamas, 
trenkdamas, dugnu vartydamas akmenis ir grauždamas spaudžiančius jį 
kalnus, pasišiaušęs ir apsiputojęs šokinėja per stačias uolas, lyg 
bijodamas ir skubėdamas, kad nesusiglaustų tarpukalnės sienos, 
neuždarytų jo šitame ankštame urve ir nesutrukdytų jam susilieti su 
ja. Po valandėlės prasiskiria aukšta Darjalo kalnų siena, ir prieš 
keleivio akis atsiskleidžia didingas ir kartu paslaptingas Kistyno 
tarpukalnės reginys. Įsivaizduok, skaitytojau, siaurą, didžiausių 
akmenų ir uolų užgriozdotą, debesyse nykstančią perėją, o jos viduriu 
iš po ledyno galvotrūkčiais bėgančią Kistynėlės upelę. Nežinau, kas 
yra žemėje švaresnis už jos skaidrų vandenį ir nuostabesnis už tuos 
krantus ir tą tarpukalnę, kuria ji bėga. Regis, jog angelai ir kitos 
palaimintosios dvasios kitados norėjo čia įkurti žemės dausą, panašią 
į dangaus; tam tikslui nuostabios tarpukalnės viduriu ištekino tyro 
vandens upelę, jos krantus papuošė dailiausiais vasaros kraštų 
augalais, uolas išrantė įvairių spalvų klodais, kalnų grandinės 
viršūnes pabarstė baltu sniegu ir daug daug ko gražaus ir gero norėjo 
padaryti, bet vieną naktį piktosios pragaro dvasios, paties 
Liucipieriaus vedamos, suskaldžiusios tas viršūnes, suvertė jas į 
tarpukalnę, išlaužė medžius, išmindžiojo žolynus, keliose vietose 
uolomis užvertė upelę. Tik kažin kieno sutrukdytos, nepabaigusios 
savo pragariško darbo, nelabosios pasišalino, dar daug palikusios 
kabot ant kalnų viršūnių ir skardžių pakriūčių į tarpukalnę 
nusvirusių suskilusių uolų ir ledo gabalų, lyg grūmotų kiekvienai 
gyvybei, kuri drįsta šioje tarpukalnėje apsigyventi. Ir tiesa, 
Kistynėlės upelėje nėra jokio vandens gyvio, o visoje tarpukalnėje nė 
vieno aūlo ir nė vienos kalnėno saklės, išskiriant keletą palapinių 
piemenims, kurie čionai viduvasarį, kai nuo artimųjų kalnų aptirpsta 
baugieji sniego gabalai, atsivaro dideles avių kaimenes. Ir tokia 
dykuma tyruoja kone per visą tarpukalnę. Tik retai kur tarp uolų ir 
didelių kaip namai akmenų auga kreivi medžiai, geltonuoja azalijos, 
rododendrai ir veša trąši žolė, kurioje slapstosi baikštieji taurai, 
laukinės ožkos ir kiti žvėreliai, o padangėse ereliai, kalnų 
karaliai, savo galingais sparnais raižo orą ir suka ratus apie savo 
sostus - nepasiekiamas kalnų viršūnes. Kistyno tarpukalnė pasibaigia 
dideliu, dar mažai teištirtu ledynu, iš po kurio teka to pat vardo 
upelė. Iš pradžių ji zirzena ir knarkia per lygų skliaustą 
tarpukalnės dugną mažučiais srauniais upeliais; susitikusi p